Nemažai tų Lietuvos gyventojų, kuriems per 30, žodį „Odesa“ iki dabar taria su nostalgija. Į šį miestą pietvakarių Ukrainoje prie Juodosios jūros kadaise lietuviai ilsėtis vykdavo šeimomis ir dažniausiai grįždavo kupini teigiamų emocijų.
Grupelė lietuvių, apsilankę Odesoje pirmosiomis šių metų dienomis, teigia pasijutę lyg būtų grįžę į vaikystę - čia beveik viskas išlikę taip, kaip buvo prieš 20 metų: tokia pati nuostabi Juodoji jūra, tos pačios gatvelės, tie patys tramvajai, nuosavų namų kvartalai aptverti aukštomis tvoromis, tarybiniai vietinių veidai ir veltiniais apsiavusios senutės, prašančios išmaldos prie cerkvės.
Viešbučiuose laikas sustojo
Odesa - uostamiestis pietvakarių Ukrainoje. Tai svarbus Ukrainos kultūros ir švietimo centras. Odesos universitetas įkurtas 1865 metais. Čia daug muziejų - archeologijos, jūrininkų ir kt., paminklų, teatrų, iš kurių žymiausias - Operos ir baleto. Priemiesčiuose nuo seno daug sanatorijų, gydyklų ir poilsiaviečių.
Keliautojai Renaldas Rupeika ir Aurelijus Kinas su draugais į Odesą vyko savo automobiliu. Kad nereikėtų gauti Baltarusijos vizos, jie pasirinko paprastesnį maršrutą - į Ukrainą, su kuria Lietuva nuo 2004 m. liepos turi sutartį dėl bevizio režimo, pateko per Lenkiją. Odesą jie planavo pasiekti per parą, tačiau kelyje užtruko gerokai ilgiau, mat keliai per Lvovą link Odesos labai prasti, neįmanoma važiuoti greitai, daug eismo įvykių.
Pakeliui apstu degalinių, benzinas ten, pasak keliautojų, gerokai pigesnis nei Lietuvoje (net ir dabar, kai Ukrainoje - ekonominė krizė ir degalai pabrangę beveik dvigubai, litras benzino kainuoja tik apie 2 litus, dujos - apie 1 litą). Tačiau sustojęs degalinėje gali prisipilti tik kuro - nei kavinių, nei motelių ten nerasi, sudėtinga net rasti tualetą, kuriuo galėtum pasinaudoti.
„Nuvykus į Odesą pirmąjį įspūdį padarė viešbučiai, kuriuose nakvojome, - pasakojo A.Kinas. - Nesikėsinome į prestižinius viešbučius, kur apsistoti kainuoja apie 120 dolerių ir daugiau - rinkomės tokius, kur nakvynė kainuoja apie 15-20 dolerių. Dauguma jų neseniai privatizuoti arba šiuo metu privatizuojami, pinigų remontui nėra, tad viskas išlikę taip, kaip buvo prieš 20 metų“.
Pasak R.Rupeikos, apie šokoladukus ant pagalvių ten nėra net kalbos. Kiekviename viešbučio aukšte yra budėtojas, administratorė, kiekviename kambaryje - šaldytuvas, sovietinės briaunuotos stiklinės, grafinas vandeniui... Išsiregistruojant iš viešbučio tenka pereiti „reviziją“ -
administratorė suskaičiuoja patalynę, rankšluosčius, patikrina, ar vonioje yra kilimėlis, kambaryje - televizorius, telefonas, ar jie veikia...
Pasak vyriškių, daugumoje viešbučių draudžiama fotografuoti - apie tai įspėja visur pakabinti ženklai. „Jaučiasi, kad žmonės daugelį metų gyveno apimti baimės ir visko, ypač užsieniečių, bijo iki šiol, - teigia A.Kinas. - Dauguma oficialias pareigas einančių žmonių kalba abstrakčiai ir apie nieką, kiti - manau, priklausę KGB, - drąsiai keikia dabartinę valdžią. Civiliai žmonės Odesoje noriai bendrauja - taip, kaip prieš 20 metų lietuviai bendraudavo su į Lietuvą atvykstančiais vakariečiais“.
Nustebino kainos
Keliautojų teigimu, Odesoje didžiausią įspūdį daro tai, kas išlikę iš 18-19 šimtmečio, senovinės gatvės, mažos parduotuvėles, turgeliai, Ostapo Benderio „apdainuota“ Deribasovo gatvė, Operos ir baleto teatras, Potiomkino laiptai. Netoli jų vyrai rado rodyklę su atstumais iki įvairių pasaulio šalių. Ten yra ir nuoroda į Lietuvą, tiksliau - atstumas nuo Odesos iki Klaipėdos.
Lietuvius Ukrainoje nustebino kainos. Butelis stipraus alkoholinio gėrimo, kuris Lietuvoje kainuoja apie 30-40 litų, ten tekainuoja 8-9 litus. Gerokai pigesnis nei Lietuvoje ir maistas. Nors jo pasirinkimas ne toks gausus, valgyti tikrai yra ką. Tiesa, tai, kad kainos gerokai mažesnės nei Lietuvoje, nestebina, nes ir atlyginimai Ukrainoje gerokai mažesni. Kaip pavyko išsiaiškinti, pavyzdžiui, milicininkas uždirba 150 dolerių per mėnesį.
Dauguma automobilių gatvėse - tarybiniai, tarpmiestiniai autobusai - LAZ, dauguma taksi automobilių - volgos. Tiesa, važiuoti taksi Odesoje gana brangu - už 1 kilometrą teks mokėti 4 litus. Susikalbėti galima tik rusiškai, nes retas žmogus moka kitą nei rusų ar ukrainiečių kalbą. Doleriais, eurais ar mokėjimo kortelėmis atsiskaityti neįmanoma, tad būtina vežtis vietos pinigų.
Tiesa, Odesoje yra ir prabangių, šiuolaikinių restoranų. Tačiau prie jų stovi tik prabangūs automobiliai tamsintais stiklais, mat karštas patiekalas tokiose įstaigose kainuoja apie 30 litų, tad ne kiekvienas ukrainietis gali sau leisti ten apsilankyti. Vietiniai dažniausiai valgo valgyklose, kurių mieste išlikę tikrai daug.
Kurortas atsigauna
Nuo kitų kurortų Odesa skiriasi tuo, kad dauguma viešbučių yra toliau nuo jūros - miesto centre ar pakraščiuose, tad iki jūros reikia nemažai paėjėti ar važiuoti.
Yra ir privatus poilsiautojų apgyvendinimo sektorius, koks buvo prieš 20 metų, tačiau jokios oficialios informacijos apie tai nerasi, nėra ir apie tai informuojančių iškabų. Tad norint gyventi
nuosavame name geriau iš anksto skambinti, ieškoti per pažįstamus, tartis. Privatūs namai Odesoje aptverti tvoromis ir apauginti aukštomis gyvatvorėmis, tad norint apsigyventi privačiai iš anksto nesusitarus teks eiti, belstis ir klausinėti.
Juodosios jūros paplūdimiai vasarą kai kur mokami - apsilankyti kainuoja 1 dolerį. Ten įrengti baseinai, žaidimų aikštelės ir pan. Vis dėlto dauguma paplūdimių - tiek akmenuotų, tiek smėlėtų - nemokami.
„Odesa pastaruoju metu šiek tiek daugiau investuoja į turizmą, kad poilsiautojai turėtų ką veikti. Kultūrinis pramoginis centras „Arkadija“, įsikūręs Juodosios jūros pakrantėje, ukrainiečių teigimu, - vienas geriausių Europoje, - sakė R.Rupeika. - Palei pakrantę įrengti restoranai, kavinės, barai, kur vasarą linksmybės vyksta iki ryto. Vietiniai teigia, kad vasarą Odesoje besiilsinčių ir pramogaujančių žmonių netrūkta, tačiau dauguma poilsiautojų - iš Rusijos arba Ukrainos centro".
Pasienyje - egzaminas
Žmonėms, besiruošiantiems važiuoti į Odesą, vyrai pirmiausia pataria apsišarvoti kantrybe ir priimti tą aplinką tokią, kokia ji yra.
Būtina pasirūpinti atsarginėmis automobilio dalimis, ypač jei važiuojama vakarietišku automobiliu, nes automobilių remonto dirbtuvių pakeliui nerasite.
Kriminogeniniu požiūriu Odesoje palyginti ramu - banditizmo, reketo laikai baigėsi, tad ten gana saugu.
Svarbiausia kertant sieną - tvarkingi dokumentai: neapiplyšę, nesutrinti, nes net mažiausia smulkmena pasieniečiams gali sukelti įtarimų.
„Važiuojant pirmyn lenkai per sieną praleido gana greitai, ukrainiečių laukėme kelias valandas, kol pasikeitė pamainos, todėl nepatartina kirsti sienos 7-8 val. ryto ar vakaro, - teigia A.Kinas. -
Važiuojat atgal ukrainiečiai, pamatę, kad esame Lietuvos piliečiai, kiekvieną kvietėsi į būdelę ir teko išlaikyti savotišką egzaminą: versti lietuviškus tekstus ir įrodyti, kad tikrai mokame lietuvių kalbą ir esame lietuviai, o ne kokie apsimetėliai ukrainiečiai ar dar kokios kitos tautybės žmonės, norintys patekti į Europos Sąjungą“
Panašų egzaminą lietuviams surengė ir lenkų pasieniečiai. Keliautojų teigimu, matyt, tai susiję su tuo, kad lietuviški pasai gana lengvai padirbami.
Aida Valinskienė
Asmeninio albumo nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija
