„Kraftinis“ alus – tai mažos, nepriklausomos alaus daryklos produkcija. Neretai jis būna populiaresnių šiuolaikiškų ar senų alaus stilių klonas. Kita vertus, šiuo metu žodis „kraft“ yra jau pakankamai nuvalkiotas ir juo aklai tikėti nebereikia, todėl priimkime jį be jokių mokslinių paaiškinimų.
O kas gi tuomet yra „kraftinis“ baras? Dažniausiai tai nulupinėtos senos sienos ir baldai, sukalti iš europadėklų, daug alų gurkšnojančių taip vadinamų hipsterių, kuriems net didelės korporacijos gaminamas alus su šiek tiek kitokia etikete yra „kraftas“. Patys „kraftai“, kaip ir hipsteriai, yra šiuolaikinė mada – juk kažkada Kalnapilio „Ieškok geriausio“ buvo toks madingas, kad jo negeriantys gaudavo į nosį. Dabar tas pats su „pseudokraftu“ ir mėsainiais. Kas galėjo žinoti, kad pasaulis ne tobulės, o degraduos ir nuo įmantrių kepsnių sugrįš prie sumuštinių? Na, bet ne apie maistą šį sakmė, o apie „kraftą“, kuris lyg ir „kraftas“, bet ir ne „kraftas“.
Manęs dažnai klausia, kas yra „kraftas“. Atsakau – tai tik laikina mada. Greitai ji praeis ir tada išliks tik tikrasis „kraftas“ – tikrieji aludariai, o ne didžiųjų parodijos. Atsiras kažkas naujo ir visi pamirš tą „kraftą“. Gerai tai ar blogai? Velnias jį žino. Kiek besiputotume feisbuke apie vieną ar kitą rūšį, jos internetu neišgersime – alų vistiek geriame bare ar namie, parsinešę iš parduotuvės. Žmonės atsirenka, kas jiems skanu.
Dabar susidariusi tarsi kažkokia neliečiamųjų naujų „krafto“ aludarių kasta. Jei parašai blogai apie kokią alaus daryklą, visi vos ne puola muštis. Jei kalbi blogai apie kokį nors madingą prekybinį ženklą, hipsteriai aplink apsiputoja: „Kaip tu galėjai?!“. Ir, beje, tai vyksta tik Lietuvoje. Kitų valstybių blogeriai sugeba rašyti, ką galvoja, nebijo, „ką pasakys kiti, jei parašysiu blogai“. Savaime suprantama, turint 3 „kraftinio“ alaus daryklas Lietuvoje, gal ir neturime teisės jų kritikuoti, nes jos nuleis rankas. Na, bet reikia sakyti teisybę.
Dabar visi kvailai garbina IPA*, ir tik dėl to, kad tai madinga. Prieš kokius 10 metų visi spjaudytųsi ir sakytų: „Tfu, kaip kartu!“, o dabar tik sučepsi ir ištaria kokią firminę madingą frazę. Beje, reikėtų plačiau aprašyti „krafto“ klasifikaciją. Taigi, štai – tikro „krafterio“ žodynėlis:
„Įdomus“ – nes negi sakysiu, kad tai nesąmonė, jei sumokėjau už jį dvigubai brangiau nei kitur.
„Savotiškas“ – blogas, bet aš asmeniškai pažįstu alaus daryklos ar baro darbuotojus, todėl negaliu peikti, bent jau viešai.
„Kažkoks nesubrendęs“ – O! Žiūrėkit, kokį protingą žodį žinau!
„Kokie apyniai panaudoti?“ – nekniskit proto su savo alaus vertinimais, man tik reikia nusukti kalbą į šoną.
Na ir dar tas aromato ir prieskonių ieškojimas prikvėpuotame bare, ypač po kokių 5-6 IPA‘ų... Alaus barai yra ne skonių paieškai, o bendravimui su draugais. Skonių reikia ieškoti degustacijose, nusipirkus alaus namuose ar bent jau tik pirmuose dviejuose bokaluose, jei geriate bare. Šiuolaikinis „kraftas“ turi savyje tiek skonių, kad sumaišius 5-6 rūšis, toliau nebevaizduokime žinovų. Tiesiog gerkime.
ALAUS SOMELJĖ
Apie alaus someljė – atskira kalba. Kas yra alaus someljė? Kalbėkime lietuviškai, tai – alaus žinovas. Dabar tapti tokiu „someljė“ gali bet kas, turintis pinigėlių kursams užsienyje arba išpopuliarinę savo vardą per abejotinas žiniasklaidos priemones. Nebe tie laikai, kai žmonės tapdavo žinovais, patys studijuodami istoriją, skaitydami daug knygų, dalyvaudami daugybėje alaus degustacijų, ekskursijų ir kursų. Ir ne vienerius metus. Dabar gi kursai trunka kelis mėnesius ir diplomas tavo. Niekas net nepaklaus, ar prieš 5 metus buvai ragavęs nors vieno IPA ar imperinio stauto. Viskas tampa konvejeriu ir tokių alaus „žinovų“ atsiranda kiekviename bare, kiekviename klube. Aišku, gerai, kad alaus kultūra plečiama, kad ir abejotinos kokybės alaus degustacijomis ar kursais. Judėjimas visada yra gerai, bet ne vien dėl didesnių pinigų.
Tie patys naujai iškepti alaus žinovai netgi bijo pasakyti, jog šiuo ar anuo klausimu nieko neskaitė, nieko nežino. Atsiranda grupė tokių, kurie aklai tiki kokia nors „Wikipedija“ ir nebando ieškoti alternatyvių ir profesionalesnių šaltinių. Neužtenka tik paskaityti – alų reikia pajausti, reikia jį degustuoti. Kai toks alaus „žinovas“ sugeba apie tam tikrą stilių pasakyti, kad ragavo tikrai gerą lietuvišką atitikmenį – na, tai čia jau atleiskit, nepykite, lietuviški aludariai, bet mes kol kas dar su sauskelnėmis.
Tas visuotinis noras taupyti priverčia restoranus ar aludes susikurti savo „somelje“, ydant nesamdyti jau egzistuojančių profesionalų. Paskiriamas vienas barmenas ir jam pasakoma – tu būsi somelje. Nueik į kokią viešą degustaciją, viską išmok atmintinai ir pasakosi mūsų svečiams. Kam mokėti kažkam iš pašalies, jei tu mums ir taip dirbi už atlyginimą? Sekantis punktas bus – nueik į Cicino koncertą išmok jo dainas ir padainuosi mūsų svečiams, nes Cicino honorarai yra didesni?
ALAUS DARYKLOS LIETUVOJE
Įžūli užsienio alaus daryklos kopija nėra gera alaus darykla. Bandymas nevykusį alų išleisti kaip „eksperimentinį“ (nenusisękusį, dažniausiai) irgi garbės nedaro. Kasinėjimasis po lietuviško alaus istoriją – tai pagirtina. Bet tiesiog kopijuoti užsienį – na, pripažinkim, tai lengviausias ir primityviausias būdas. Kaip kažkada „didieji“ aludariai atnešė mums „vokiško lagero saulę“, taip dabar mums grūdama „amerikietiško „krafto“ saulė“. Baikime kopijuoti ir ieškokime savo šaknų.
Netgi vadinamos „kaimiško alaus“ daryklos tesugeba persiorientuoti pirmiausia į kvietinį, vėliau į IPA alų. Netrukus turėtų pasipilti stautai ir porteriai. Mielieji mano, prieš virdami naują stilių savo kaime, būkite geri, paragaukite nors 20-30 pasaulinių pavyzdžių ir sudalyvaukite nors viename alaus festivalyje.
Alaus festivalyje „Žmogšala“ nemačiau praktiškai nei vieno aludario iš vadinamų „šeimyninių“ alaus daryklų. Jie tik ir pasakoja, kaip buvo „oktoberfeste“, kiek ten eurų paliko, o iki Vilniaus atvažiuoti patingi. Arba galima pasakyti – bijo pajausti, kaip alus iš tiesų turi kvepėti ir koks turi būti jo skonis. Mažieji aludariai vis dar eina „lengvai geriamo“, „galima išgerti porą litrų ir ryte neskauda galvos“ alaus keliu. Na, jei taip, tada apie kokią alaus kultūrą galima kalbėti? Tik apie kiekius, o ne kokybę.
ALAUS DEGUSTACIJOS
Jų pasiūla jau yra tokia didelė, kad pasirinkti yra iš ko. Bet iš pradžių turite nuspręsti, ko norite iš degustacijos, ką norite pasiūlyti savo žmonėms. Jos jokiu būdu nėra vienodos ar panašios viena į kitą. Yra degustacijų, kuriose sužinosite visas gamybos subtilybes, o yra tokių, kuriose išgirsite alaus istoriją. Todėl posakis: „Norime užsakyti alaus degustaciją“ yra gana atgyvenęs. Visada žinokite, ko tiksliai norite. Nereikia prieš savo įmonės klientus puikuotis prabangiomis degustacijomis. Kadangi dažniausiai jos vyksta po produkto pristatymo ar kitos rimtos prezentacijos, klientų galvos ir taip pakankamai užkrautos informacija, tad negi norite, kad rimtos degustacijos informacija ištrintų informaciją apie jūsų veiklą?
Svarbus draudimas degustacijoje – jokių svečių su automobiliais. Nors mums dar leidžiama tam tikra promilių norma, bet tai vistiek neleidžia žmogui atsipalaiduoti. Visada įskaičiuokite ne tik degustacijos, bet ir taksi kainą.
*IPA – India Pale Ale (Indiškas blyškusis elis). Šis elio porūšis atsirado kartu su Britų kolonijomis šiltuose kraštuose, kur tekdavo gabentį alų per jūras, todėl idant alus nesurūgtų į jį buvo dedamas didesnis apynių kiekis. Kaip žinia apynys yra natūralus konservantas, todėl didesnis jo kiekis
Vidmantas Laurinavičius
