Apie juodąją arbatą

Prieš penketą metų juodoji arbata užleido vietą žaliajai. „Tačiau vyrai, būdami didesni konservatoriai nei moterys, vis dar dažniau renkasi klasikinę juodąją arbatą be priedų, o moterys nuo senų laikų mėgsta skanauti, ragauti ir labiau domisi naujienomis“, – įsitikinusi „Kavos ir arbatos“ namų direktorė Rima Zinkevičienė. Jos manymu, žmonės, pradedantys rytą puodeliu arbata, yra ramesni bei subtilesni.

Juodosios arbatos daugiausiai išauginama Kinijoje, Indijoje ir Šri Lankoje, todėl įvairiuose regionuose skiriasi šios arbatos gaminimo metodai. Tačiau visgi yra keturi pagrindiniai gaminimo proceso etapai: vytinimas, vyniojimas, fermentavimas ir džiovinimas. Pirmiausia nuskinti arbatos lapai vytinami tol, kol pakankamai suminkštėja, kad būtų galima juos vynioti, nepažeidžiant lapo paviršiaus. Vėliau, vyniojimo etapo metu, išlaisvinamos cheminės medžiagos, augalinės ląstelės irsta ir pradeda oksiduotis – vyksta fermentacija. Susukti arbatos lapeliai kelioms valandoms paliekami vėsioje ir drėgnoje patalpoje absorbuoti deguonį. Fermentacijos procesas yra, turbūt, pats svarbiausias ir atsakingiausias arbatos gaminimo etapas, nes būtent jo metu arbatžolės įgyja tų savybių, kurios nulemia arbatos skonį, aromatą, stiprumą ir spalvą.

Iš esmės juodoji arbata – tai žalioji fermentuota arbata. Fermentacijos laipsnis gali būti nuo 5 iki 100 proc. (5 proc. – truputį fermentuota arba beveik žalia arbata. 100 proc. – juoda arbata). Kuo arbata daugiau fermentuota, tuo ji stipresnė.

Šri Lankoje auginamos Ceilono arbatos. Todėl, jei produktas pagamintas iš 100 pr oc. Ceilono arbatos ir supakuotas šioje šalyje, ant pakelio turėtume rasti liūto atvaizdą. Ceilono arbatos pavadinimus dažniausiai gauna pagal augimo vietos pavadinimą.

Kinijoje juodosios arbatos išauginama daug mažiau nei žaliosios, tačiau pati skaniausia užauga Keemun, kur gaminama rūkyta, dūmų kvapą turinti arbata, ir Yunnan provincijose.

Indijoje išauginama daugiausia juodosios arbatos. Ypač vertinama čia išauginta Dardželingo provincijos arbata – tai viena rečiausių ir geriausių arbatų, kuri dar vadinama „arbatų šampanu“, nes yra labai aromatinga, intensyvaus ir ryškaus skonio. Ji auginama aukštikalnėse, netoli Kinijos sienos, 2000 metrų virš jūros lygio aukštyje. Dardželingo arbatos lapeliai surenkami tik vieną ar du kartus per metus.

Priklausomai nuo to, kur arbata auginama, skiriasi jos skonis ir, žinoma, kaina. Kuo arbatos plantacijos mažesnės, o arbata šviežesnė – tuo kaina didesnė.

Su juodąja arbata pasitinkamas garbus svečias
Dažniausiai pasaulyje geriama šviežiai užplikyta arbata. O štai Rusijoje vis dar naudojamas „samovaras“ su vandeniu ir „zavarka“ juodajai arbatai gaminti. Sakoma, jei ant stalo turėsi šimto metų senumo „samovarą“, pilną verdančio vandens, pilną lėkštę blynų, didžiulį pyragą ir šalia jo – daug mažų pyragaičių, keleto rūšių uogienių, medaus, kondensuoto pieno, griežinėliais pjaustytos citrinos ir cukraus, tada suprasi, kas yra tikroji rusiška laimė.

Juodoji arbata, pasak R. Zinkevičienės, ypač mėgiama Turkijoje. Dažnas turkas svečius pasitinka būtent su juodąja arbata. Juodosios arbatos gėrimo turistams siūloma parduotuvėse, laukiant eilėje ar šiaip užsukus kur pasižvalgyti. Šalyje nedideliais kiekiais geriama labai stipri ir saldi juodoji arbata, kuri pilama į nedidelius stiklinius taurelės formos puodelius be ąselių.

Prancūzijoje ilgą laiką arbata buvo retesnis ir brangesnis gėrimas už kavą. Ji asocijavosi su brangiais servizais ir sidabru. Priešingai nei kavos, kuri iš karto buvo pardavinėjama tiesiog gatvėse, arbatos buvo galima įsigyti tik vaistinėse. Palaipsniui Prancūzijoje atsirado arbatos kambariai, kuriuose daugiausia išgeriama juodosios arbatos su citrina.

Anglijoje tradiciškai arbata geriama ketvirtą ar penktą valandą popiet. Nors dabar vis dažniau arbata patiekiama nuo trijų iki penkių valandų po pietų kartu su trimis ypatingais patiekalais: mažyčiais sumuštiniais, paplotėliais su džemu ar grietine ir pyragaičiais. Anglai juodą arbatą visada gardina pienu.

Kuo pagardinti juodąją arbatą?
Prie juodosios arbatos tinka tokie prieskoniai kaip vanilė, cinamonas ar šokoladas. „Pagal indišką juodosios arbatos receptą, pirmiausia verdamas vanduo su prieskoniais, kurie gali būti arba tradiciniai (kardamonas, gvazdikėlis ir cinamonas), arba aštresni (imbieras ar pipiras). Prieskoniai paverdami, užpilami pienu, užverdami. Pabaigoje įdedama juodosios arbatos“, – arbatos ruošimo subtilybes išduoda „Kavos ir arbatos namų“ direktorė. Taip paruošta arbata labai tinka ryte. Ji labai skani, sodri, tonizuojanti ir svarbiausia – soti.

Karštą vasaros dieną galima pasigaminti gaivinantį juodosios arbatos gėrimą: juodąją arbatą atšaldyti ir pagardinti citrinos griežinėliu ar, pavyzdžiui, vyšnių sirupu. Šalta arbata dažniausiai patiekiama stikliniame puodelyje.

„Juodąją arbatą, kitaip nei žaliąją, rekomenduojama gerti nors su žiupsneliu cukraus“, – primena Rima Zinkevičienė.

Pagal angliškąją tradiciją, juodoji arbata turi būti geriama su pienu, o ne su grietinėle, nes ši neatskleidžia tikrojo arbatos skonio.

Juodajai arbatai, kitaip nei žaliajai, vandens temperatūra nėra labai svarbi. Ją galima užpilti ir ką tik užvirtu vandeniu.

Kuo yra naudinga juodoji arbata?
Vartojant juodąją arbatą mažėja rizika susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, ji padeda sumažinti mūsų kraujagysles užkemšančio cholesterolio kiekį kraujyje. Ryte itin gerai tonizuoja, o geriama su pienu – valo šlakus. Labai stipri ir saldi juodoji arbata su pienu veikia kaip antitoksinė priemonė apsinuodijus alkoholiu. Iš 17 amino rūgščių, esančių arbatoje, svarbiausia yra gliutelininė rūgštis, kuri padeda atstatyti išsekusią nervų sistemą.

Živilė Kleivaitė
„Restoranų verslo“ informacija