Apie dievų gimtinę ir ramiausius pasaulyje vyrukus už staliukų (svetur)

Kadangi pats Ponas Dzeusas – visos Olimpo liaudies bosas ir pakalnių žmogučių valdovas – savo gimimo vieta teikėsi išsirinkti Kretą, apdovanojo šią žemę išties dosniai. Mėlyna jūra plauko jachtos, aštuonkojukai ir kiti dalykai, kalnai puošia horizontą, be to, puikiai tinka ožkoms ir avims ganytis. Pastarosios pasilaipiojusios užkanda, iš jų vėliau gaminami skanūs sūriai ir kepsneliai. O šiuos sudoroja gudriaakiai graikai, palydėdami kąsnius dideliais gurkšniais vietinio vyno ir rakijos. Turistai iš visų jėgų stengiasi nuo jų neatsilikti. „Jamas“ (Į sveikatą,- aut.past.), kaip sakoma!

Fauna ir flora vietinė
Lyja mažai, ypač vasarą (ant sunerimusių graikų iškrenta kokie penki lašai), tačiau augalams to visiškai pakanka – įtakingas globėjas viską taip sutvarkė, kad šaknys be jokio vargo pasiekia gruntinius vandenis. Dėl to iki baltumo išsausėjusioje žemėje puikiai noksta prašmatnūs pomidorai, baklažanai ir kitos daržovės, po kelis derlius atneša alyvmedžiai ir sirpsta vynuogių kekės. Ir šiaip – ryškiomis spalvomis žydi viskas. Net neišvaizdus stagarėlis su trimis spygliais.

Tačiau vietiniai „kretėnai“ puikiai moka apsimesti, kad nuo ryto iki vakaro absoliučiai nieko neveikia, tik lauke sėdinėja pasieniais prie staliukų – taip elgiasi garbi vyrija. Akmeniniais veidais stebi aplinką, nužiūrinėja begalinius turistų srautus, tarp pirštų sukioja kažką panašaus į akmeninius rožančius ir kuo akivaizdžiausiai liežuvauja apie viską, ką mato. Galėtų sukilti feministinis jausmas – nejaugi visus darbus turi nudirbti tik kur ne kur prabėgančios „moterys juodais drabužiais“, nešiojančios gedulą už visus pasimirusius giminaičius? Tačiau pasirodo, kad tuo tarpu šios lygiai taip pat būriuojasi namuose prie turkiškai verdamos graikiškos kavutės (už tokį palyginimą ne kartą senovėje turkų apsilankymus iškentėjęs graikas mažų mažiausiai išrėžtų įkvėptą kalbą apie šimtmetines skriaudas).

Matyt, ne tik Kretoje gyvenantys graikai pabunda gana anksti ryte ir spėja daug padaryti iki to laiko, kol saulė dar nepasidaro nepakeliamai arši. Tada eina miegoti, o po siestos taip pat nepersidirba. Saulei nusileidus, pabaigia tai, ką buvo sugalvoję per dieną nuveikti, pažiūri vos ne tris valandas trunkančias televizijos žinias (politinės naujienos ten užima visai nedidelį eterio laiką, pasaulio nutikimai – dar mažesnį, o visa kita – nacionalinio masto paskalos). Tiesa, jie dar ir valgo. Ir iš ryto, ir per pietus – neribotam laikui savo įstaigą (kavinę, parduotuvę, pašto skyrių ar vos ne teismą) užrakinusį vyrą namuose pasitinka žmona su gausybe pilnų lėkščių, padėklų, iešmų, dubenėlių, pintinių ir t.t. Po viso to saldžiai nusnaudęs ponas neskubėdamas grįžta į darbo vietą, kur apie visus pietų niuansus galima pasikalbėti su kitais žinovais – kolegomis. Taip ateina ir vakarienės metas.

Didelės, storos...
Žodžiu, valgo Kretos žmonės daug, skaniai, ekologiškai (nėra čia jokios teršiančios dirvą, orą ar vandenį pramonės), ir šį akivaizdų faktą iliustruoja antikinės skulptūros kanonų neatitinkantys apvalūs jų torsai. Smagaus gyvenimo būdo apogėjus – vestuvės, krikštynos ir kitos šeimos šventės. Iš viso pasaulio į Kretą susirinkę turistai šiurpinami skaičiais: mažiausias kiekis svečių, kurį save gerbiantis graikas susikviečia į vestuves, yra apie 200 (bet čia jau ne vestuvės, o kažkokia negarbė šeimai). Štai keturi, penki šimtai ir taip toliau – jau padoriau.

Smagiai nusiteikusi minia kviečiama į specialias tavernas, tiesa, patiekalų skaičius nebūna itin didelis, įvairovę kompensuoja kiekis. Ten visi valgo, geria, šoka (savo tautinius šokius ši tauta išmano tikrai geriau už lietuvius) ir kitaip linksminasi. Bet, jei jau pakvietė tave į vestuves, būk mielas pripildyti vokelį. Kitaip jaunikis ir jaunoji neturės ką veikti per pirmąją vestuvių naktį – paprastai tas išskirtinis laikas praleidžiamas „intymiai“ skaičiuojant sudovanotus pinigus ir registruojant juos į tam skirtus sąsiuvinius. Registruoti reikia tam, kad žinotum, kokią sumą kam dovanoti, kai jauna šeima bus kviečiama į dabartinių savo svečių šventes. Taip naujai iškeptiems vyrui ir žmonai tarsi suteikiamos paskolos gyvenimo pradžiai.

Beje, tą gyvenimą pora jau būna išbandžiusi: po oficialių sužadėtuvių visiškai normalu kurį laiką iki sutuoktuvių pagyventi drauge, išsiaiškinti, ar nebus čia klaidos. Sakoma, kad skyrybų bent jau saloje išties yra mažai, kaip nėra ir senelių prieglaudų ar vaikų namų. Tradicinė visuomenė kol kas sugeba išsaugoti savo stipriuosius aspektus, nors tam tikri „amerikonėjimo“ bruožai jau ima reikštis. Kad ir kaip ten būtų, bent jau onkologinėmis ligomis Kretos gyventojai neserga – vartoja daug alyvų aliejaus, neturi problemų su ekologija ir visiškai dėl nieko nesuka sau galvos.

P.S. apie „importinę“ fauną
Turizmo industrija čia klesti. Dėl to ekskursijų vadovai jau seniai perėmė senovės Kretos žynių funkcijas – kaip tie kadaise Knoso rūmų labirintuose savo kalbomis ir kitais būdais „apšviesdavo“ liaudies sąmonę, taip ir naujieji žyniai nepailsdami vedžioja ir pasakoja, pasakoja ir vedžioja. Šiuo atveju svarbu nepakliūti į nagus tiems, kurie susirenka pinigus už nieko vertus paistalus. Galime visiškai atsakingai parekomenduoti lietuvių kelionių agentūros „Travelman“ („Teztour“ padalinio) partnerius Kretoje „Kalamaki Travel“. Ko gero, teks atgaivinti rusų kalbos žinias, bet pastangos vertos rezultato: šie gidai kone visi ilgus metus gyvena Kretoje, puikiai moka kalbą, pažįsta salos gyvenimą iš vidaus. Be to, ne vienas jų puikuojasi įvairių mokslų daktarų laipsniais. Ir žino antikinę mitologiją ne prasčiau už vietinius Dzeuso palikuonis. Beje, sako, tokių Kretoje išties yra: jie šviesiaakiai, šviesiaplaukiai ir iki šiol smaginasi vendetomis. Tikėti arba ne – jūsų pasirinkimas.

Vlada Kalpokaitė
„Laisvalaikio“ informacija