Antakalnis pasitinka svetingai (Vilnius)

Nors Antakalnis laikomas vienu iš prestižiškiausių sostinės gyvenamųjų rajonų, tačiau kavinėmis ir restoranais čia nelepinama. Padėtį kažkiek taiso pačioje Antakalnio pradžioje įsikūręs kavinė–baras „Sakva“, pasitinkantis demokratiška, bet subtilia aplinka, įdomiu valgiaraščiu, skaniu maistu ir normaliomis kainomis.

Būna, jog pro kokią nors vietą praeini ar pravažiuoji šimtus kartų ir, smalsumo kutenimas, vis pasižadi ten kada nors užsukti. Ko gero, daugeliui nereikėtų ilgai naršyti po atmintį, kad prisimintų tokį „būtinai kada nors reikės aplankyti“ objektą. Kavinė „Sakva“ – viena iš tokių.

Nors, atrodytų, gerai matoma ir privažiavimas patogus, tačiau aktyvus eismas žiede netrunka tave įtraukti ir nuginti gilyn į Antakalnį ar per Žirmūnų tiltą. Abejonių kelia ir kavinės išorė - nenaujas medinis namas, tegu vakarais ir jaukiai sušvintantis plačiais langais bei terasomis, negarantuoja, jog čia yra tinkama vieta kviestis verslo partnerį pietų.

Tačiau vis dėlto prisirengus ir užsukus į vidų abejonės dingsta. Jauku, galima pasirinkti, kuriame aukšte ir kurioje salėje įsitaisyti. Stalai irgi įvairiausių dydžių – ir atokesnėje vietelėje staliukas dviems, ir didžiuliai stalai gausios kompanijos linksmybėms. Galbūt girdėję ir verslo paslaptis ar net buvę sutarčių pasirašymo liudininkai, nes tai, jog čia verslo atstovai lankosi, tikina ir padavėja, ir verslo pietų, kurie čia kainuoja apie 25 Lt, pasiūlymas.

„Naujadariški“ patiekalai
Su pašnekovu „Sakvoje“ apsilankėme pirmadienio vakarą. Paprastai šią sunkiausią savaitės dieną viešojo maitinimo įstaigose gyvenimas apmiršta. Tačiau čia – pilna žmonių. Pirmajame aukšte visi staliukai užsėsti. Apsidžiaugiame radę laisvą vietelę antrajame. Gėrimus užsisakyti netrukome – puslitris pilstomo „Švyturio“ ar „Kalnapilio“ alaus – 4,00 Lt. Su maistu kiek sunkiau, nes pagundų daug. Žinodami sindromo „akys už pilvą didesnės“ padarinius, apsistojame ties salotomis ir karštaisiais patiekalais, o puslapius su išvardytais šaltaisiais užkandžiais, sriubomis ir lietuviškos virtuvės patiekalais praverčiame. Salotų kainos – 5–10,5 Lt. Nei brangu, nei pigu. Bet kai ant stalo atsiranda liežuvio (6,5 Lt) ir graikiškų (6 Lt) salotų lėkštės, akivaizdu, jog kaina tikrai ne per didelė – salotų ir nemažai, ir skanu. Į akis krenta tai, jog kavinėje siūloma ne vienas patiekalas iš liežuvių: ir jau minėtos salotos, ir šaltas liežuvių užkandis, ir liežuvių troškinys. Tokių pasiūlymų nedažnoje maitinimo įstaigoje pamatysi.
Nesilpnai užkandę ir begurkšnodami alų perverčiame vyno sąrašą. Jis nėra begalinis, tačiau pasirinkti yra iš ko. Ir kainos kvapo neužima – vyno butelis kainuoja 45–80 Lt.

Beje, klaustukas kilo pamačius siūlymą paragauti „šių metų derliaus“ (suprask – 2005-ųjų?)vyno (100 g – 6 Lt). Klaida taikosi įdurt į akį – metai tik prasidėjo, tad ne tik apie šiųmetinį vyną, bet ir derlių kalbėti anksti.

Beje, keistai nuteikė ir kai kurie patiekalų pavadinimai. Kaip antai, lašišienų salotos ar sūdytos lašišos (tačiau šis užkandis, kaip paaiškinta šalia pavadinimo, yra pagamintas iš lašišienos). Kitas retai girdimas žodis – mėsėčiai. Virti, kepti, su varške ir špinatais, su sūriu... Nors kavinės atstovai aiškina, jog taip virtinukus, kaip liaudyje sakoma – koldūnus, vadinti reikalauja kalbos sergėtojai, tačiau Lietuvių kalbos žodyne pateikiami abu variantai kaip teiktini. Savininkų valia rinktis, bet lankytojui, jeigu tik šis nėra kalbotyros specialistas ar kryžiažodžių sudarinėtojas, medžiojantis retai vartojamus žodžius, būtų paprasčiau žinoti, ką atneš padavėjas.

Žaidimai su ugnimi
Lingvistinius pamąstymus nutraukiame atkeliavus lėkštei su pipiriniu kepsniu (19 Lt). Mėsos gabalas didelis, su traškia grūstų pipirų plutele. Netrukus paaiškės, jog jis minkštut minkštutėlis, sodraus skonio.

Vakarienę vainikuoja pašnekovo užsisakytas patiekalas – fondiu. Jį atgabeno 2 padavėjos. Kaipgi kitaip, nes vien fondiu puodas užėmė kone pusę stalo (to, kur telpa visa kompanija), o kur dar daržovės, kur lėkštė su kiaulienos, jautienos ir vištienos gabaliukais.

Užkūrus ugnelę, procesas prasideda. Smeigi specialia šakute mėsą, kiši į verdantį aliejų, palauki, kol apskrus, volioji viename iš šešių padažo dubenėlių ir praryji. Ir taip daug kartų, nes mėsos, tegu ir mažais kąsneliais supjaustytos, nepagailėta. Ir 25 Lt už šį patiekalą tikrai nėra per daug.

Tiesa, padažai galėtų būti įvairesni, tiksliau, subtilesni. Šį kartą kavinė nuėjo paprasčiausiu keliu – į vieną dubenėlį drėbt krienų, į kitą – tykšt garstyčių, į trečią – trykšt kečupo, ketvirtan – pliumpt majonezo. Tik likusių dviejų indelių turinys nusipelno padažo vardo. Tačiau šis virėjų neapsižiūrėjimas neužbraukė viso jų darbo, kuris nusipelno komplimentų, ir nesugadino smagiai, neįpareigojamai ir nenuobodžiai praleisto vakaro.

Rasa Dževeckytė
„VŽ Savaitgalis“ informacija