Amžiaus pabaiga pagal konjako mėgėją

„Iš tikrųjų – atėjo amžiaus pabaiga, nes garsieji konjako namai pereina į amerikiečių rankas“, – teigia verslo ir ekonomikos žurnalas „Fortune“ (JAV), remdamasis faktu, jog šią vasarą Čikagos konglomeratas „Forune Brands“ sumokėjo prancūzų alkoholinių gėrimų gigantui „Pernod Ricard“ (PR) 5 mlrd. USD už konjako "Courvoisier" ir kelis kitus vyno bei stipriųjų gėrimų prekių ženklus.

Konjako (Cognac) ir Žarnako (Jarnac) miesteliai, du žinomiausi „gyvybės vandens“ (eau de vie) gamybos centrai Prancūzijoje, sujungti keliu bei upe. Nors paskutinius 30 metų Prancūzijos pietus nuolat alinančios sausros gerokai išgarino upės vandens lygį, Šarentė (Charente) metams bėgant pasikeitė nedaug. Mieguistas vandens kanalas, vinguriuojantis per laukymes ir vynuogynus, kurio ramiame paviršiuje atspindi įspūdingi senųjų konjako namų „Hennessy“, „Hine“, „Courvoisier“ fasadai. Keliai – visai kitas reikalas. Jie neatpažįstamai pasikeitė, o transporto bruzdesys girdimas iš visur - autotechnikos parodų salonų, degalinių, padangų, duslintuvų ir PP (pasidaryk pats) parduotuvių. „Nesuprantamiausias dalykas, žinant, kad Prancūzija yra konjako šalis, yra milžiniški pastatai, kurie atrodo kaip lėktuvo angarai. Tik iš iškabos galime suprasti, kas juose vyksta: pavyzdžiui, „Žaliosios žąsies“ namai (Grey Goose),
vadinamojo „Cognac of Vodka“ gamykla, prieš 8 m. įkurta 80-mečio Sidnio Franko
(Sidney Frank), alkoholinių gėrimų importuotojo iš Niujorko“, - tikina „Fortune“. Praėjusiais metais stipriųjų gėrimų gamintoja „Bacardi“ Frankui sumokėjo 2 mlrd. USD už jo išsišokėlišką degtinės kompaniją. Tokie pinigai – rekordas už alkoholio prekinį ženklą. Šią vasarą „Forune Brands“, Čikagos „burbono golfo kamuoliukams“ (bourbon-to-golf-balls) konglomeratas, sumokėjo „Pernod Ricard“ (PR) įmonei 5 mlrd. USD už konjako "Courvoisier" ir kelis kitus vyno bei stipriųjų gėrimų prekių ženklus, kuriuos PR, Prancūzijos alkoholinių gėrimų gigantas, įsigijo
perimdamas „Allied Domecq“, bet nesugebėjo išlaikyti dėl antimonopolinių priežasčių. Nuo brendžio tiekėjų Napoleono dvarui iki šiuolaikinių hip-hop'o imperatorių „Courvoisier“ visada buvo karūnos brangakmenis tokiuose sandoriuose, o tiksli jo vertė niekuomet nebuvo nustatyta.

Aukso kasykla
Galime kaltinti būdą, kuriuo gaminamas „Cognac of Vodka“. Nors „Žalioji žąsis“ didžiuojasi įdiegusi penkių etapų distiliacijos procesą, po teisybei visos degtinės gaminamos iš gana paprastų cheminių junginių. Grūdai, bulvės arba vynuogės yra fermentuojami, o fermentacijos metu pasigaminęs alkoholis koncentruojamas distiliacijai. Galutinis produktas - bespalvis skystis, kuris, jei išėjo kitoks nei reikia, gali būti paverstas paprasčiausiu džinu. Atšaldytas distiliatas filtruojamas ir skiedžiamas, tada jam suteikiamas skonis, dažniausiai kokio nors vaisiaus. Į butelius supilstytas gėrimas keliauja į barus, kur rafinuoti vartotojai išleis milžiniškus pinigus, kad išgertų jį su ledu arba kaip kokteilio komponentą. Nors degtinę paprasta ir pigu gaminti, verslininkai sugeba pakelti gėrimo kainą. Tai tikra aukso kasykla! Pasaulyje nuo 1999 iki 2003 m. degtinės pardavimai sudaro apie 40% visos gėrimų rinkos ir, remiantis „International Wine & Spirits Record“, iki 2008 m. jie išaugs dar 11%.

Angelų dalis
„Forune Brands“ dar patirs, kad konjako gamyba - tikras galvos skausmas, perspėja „Fortune“. Jis negali būti gaminamas iš senstelėjusių vynuogių ar, pavyzdžiui, bulvių, bet tik iš viename vieninteliame vakarų Prancūzijos regione, Konjake, augintų vynuogių. Įstatymai apibrėžia ir distiliacijos laiką – tarp derliaus nuėmimo (dažniausiai spalio mėnesį) iki kovo pabaigos. Likusius mėnesius variniai distiliavimo indai stovi tušti. Kol iš konjako galima pradėti krautis pinigus, praeina nemažai laiko, mat jis, skirtingai nei degtinė, negali būti išpilstomas iš karto.
Jis brandinamas brangiose rankų darbo prancūziško ąžuolo statinėse bent dvejus metus, tada jį galima parduoti kaip prasčiausios rūšies mišinį. Dažnai konjakas brandinamas statinėse ilgiau nei leidžiamą minimumą (t.y. dvejus metus) ne tik dėl jo gerėjimo laikui einant, bet dar ir todėl, kad didieji konjako namai, kaip ir jų kolegos šampano gamintojai, siekia pateikti charakteringą, nekintamo stiliaus gėrimą. Tai reikalauja didelių išteklių. Brandinimo metu išgaruojantieji 2%gėrimo išgarina ir dalį lėšų. Konjako gamintojai tuos dingusius „skonius“ bei pinigus vadina „angelų dalimi“. Kasmet tie gobšūs angelai „pasiima“ apie 22 mln. butelių - dvigubai daugiau nei praėjusiais metais buvo eksportuota į Didžiąją Britaniją.

Turint tai galvoje, galima tik stebėtis, kodėl konjako namai nepradėjo plėtoti degtinės gamybos prieš daugelį metų. Tačiau, konjako mėgėjų laimei, šio gėrimo gamintojai atsidavę fanatikai ir iki šiol gamina tai, ką moka geriausiai.

„Tai lyg meilės kančios, bet sykiu ir verslas“, – sako Bruno Lemoine, „Pernod Ricard“ valdomų „Martell“, seniausių iš didžiųjų konjako namų, rūsių meistras. Ši industrija sunkiais laikais išliko tik iš meilės. Ji atsilaikė prieš XIX a. filokseros (lot. Phylloxera – vynuogių erkutės. Iš Šiaurės Amerikos paplitusios pasaulyje XIX a., Europoje jos sunaikino daugybę vynuogynų. Ir dabar vynmedžiai įskiepijami ant filokserai atsparių amerikietiškų šaknų.) tragediją, kai buvo nušluoti vynuogynai, iškentė vokiečių kareivių plėšimus per Antrąjį pasaulinį karą, atsigavo po nesėkmingo sandėrio su Japonija, vienos iš pelningiausių konjako rinkų. Išgyveno net konjako vartojimo nuosmukį Prancūzijoje, kai per mėnesį vartotojai viskio išgerdavo daugiau nei konjako – per metus.

Lips nuo pjedestalo
Iš britų į amerikiečių rankas perduodamas „Courvoisier“ anglosaksų rinkoje išgyvena atgimimą: mažiau nei per dešimtmetį konjako eksportas į Didžiąją Britaniją pasiekė neregėtas aukštumas. Tiekimas į Angliją per šį laiką padidėjo 7,8%, tai sudaro apie 13 mln. butelių. JAV per tą patį laikotarpį parduota 49,3 mln. butelių, nepaisant silpno dolerio kurso. Nors daugiausia perkama pigesnio VS (Very Special) konjako, jo gamintojai džiaugiasi VSOP (Very Superior Old Pale) ir XO (Extra Old) konjakų populiarėjimu, jų pardavimai išaugo 11%. Azijoje VSOP pardavimai padidėjo net 70%.

Patys geriausi konjakai, tokie kaip „L'Esprit de Courvoiser“ (jo butelis kainuoja 5.000 USD), pasak industrijos atstovų, privers „degtindarę „Žaliąją žąsį“ susigrumti dėl pirkėjų. Jeigu mokiausi klientai užsimanys maišyti geriausius konjakus su egzotiškų vaisių sultimis arba kitais gėrimais, konjakų gamintojai nebus pasipūtę. „Pats metas konjakui nulipti nuo pjedestalo“, – sako Bernardas E. T. Hine, 1817-aisiais Thomaso Hine (Bernardo E. T. Hine prosenelio) įkurtų „Hine“ konjako namų garbės pirmininkas.

Pasauliniai konjako pardavimai, kaip minėta, auga, jo gamintojai jaučiasi žvaliai, tiesa, jau ne pirmą sykį per savo verslo istoriją. Ir nors savininkai keičiasi, „Courvoisier“ namai skleidžia ramybę, kaip šalia tekanti upė. Prie tvyrančios ramybės prisideda ir „Fortune Brands“. „Visus keturis savo „vaikus“ mes mylime vienodai", – sako Tom'as Flocco'as, kompanijos gėrimų skyriaus prezidentas bei vykdomasis direktorius. Tikėtina, jog „Courvosier“ bus mylimiausias palikuonis, o konjako dar laukia geros dienos. Štai dar viena priežastis optimizmui: „Žalioji žąsis“ gal ir skrenda aukštai, tačiau konjako gamintojai mano, kad padangėje jie turi geresnių kompanionų – angelų.

Parengė Loreta Urbaitė
Verslo žinios, 2005 11 04
Meniu.lt nuotraukos
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>