Muilo burbulai, kurie sklando aplink uogomis puoštą pavlovą, iš šokoladinio pyragėlio po truputį tekanti karšta „lava“, įdaryti obuoliai, ant kurių varva šviežias medus – tai tik kelios maisto fotografijos, kurias galima aptikti Gabijos Dumšaitės maisto tinklaraštyje „Cukraus dulkės“ (instagram: @cukraus_dulkes). Pirmas įspūdis – tai nuotraukos, kurios pasakoja istorijas ir atskleidžia ne tik patiekalų grožį, tačiau autorės sentimentalią, nostalgišką pusę. O įspūdį tik patvirtina po fotografijomis esantys aprašymai.
Šiame interviu su Gabija ir šnekamės apie maisto fotografiją bei pomėgį gaminti, kuris po truputį tapo savirealizacijos forma. Kviečiu skaityti ir susipažinti su mano pašnekove.
„Gaminimas – mano meditacijos forma“ – rašote savo instagram paskyroje. Ar taip buvo nuo mažų dienų? Ar, vis dėlto, maisto gaminimą atradote jau suaugusi?
Meilę gaminimui įskiepijo močiutė, su kuria vaikystėje praleidau be galo daug laiko. Tada ir išmokau įvairių kulinarinių gudrybių. Jau tuo metu pajaučiau gaminimo proceso malonumą ir raminantį poveikį. Žinoma, vėliau, vedama smalsumo, pati pradėjau daugiau eksperimentuoti virtuvėje. Tai buvo vienas iš mano kūrybos ir, tuo pačiu, atsipalaidavimo būdų. Šiuo metu kepimas man yra tarsi neformali sąmoningumo meditacija, kurios metu sutelkiu visą dėmesį būtent į procesą ir juo mėgaujuosi.
Galbūt turite kažkokių ritualų, kai gaminate?
Gamindama mėgstu klausytis įvairių tinklalaidžių, tačiau visas saldžių kepinių ruošimo procesas man yra tarsi ritualas. Visuomet naudoju tą patį stiklinį dubenį, tą pačią mentelę, o pabaigus būtinai iškart turiu susitvarkyti virtuvę. Labiausiai man patinka kepti vakare, nieko neblaškomai.
Pirmajame savo įraše užsimenate, jog negalite valgyti kai kurių maisto produktų. Gal galite papasakoti išsamiau – kokių produktų esate atsisakiusi? Ar esate atradusi jiems alternatyvas?
Nevalgau pieno produktų ir kiaušinių, nors vartojant kepiniuose, mažais kiekiais, jie problemų nesukelia. Šiuo metu apstu įvairiausių alternatyvų, bet kasdienybėje augalinės kilmės produktus naudoju retai, nebent kažko tikrai labai užsimanau. Šiaip kepiniuose dažniausiai nekeičiu nieko, o, pavyzdžiui, sūrio tortų, varškės pyragų ir pan. tiesiog nevalgau. Todėl gaminant tokio tipo desertus pasikliauju artimųjų nuomone ir kiekvieno recepto pabaigoje surašau jų vertinimą.
Kaip gimė idėja susikurti paskyrą „Cukraus dulkės“?
Kurti pradėjau, nes ieškojau būdo, kaip galėčiau save realizuoti. Tuo metu aš tarsi tik egzistavau ir nemačiau jokios prasmės taip tęsti gyvenimą. Todėl privalėjau rasti veiklą, per kurią galėčiau išreikšti visus susikaupusius jausmus, kuri suteiktų tikslą. Žinojau, kad daugiausiai kepsiu įvairius saldumynus, todėl norėjau, kad pavadinime tai atsispindėtų. Cukraus dulkės yra tarsi barstoma cukraus pudra, kuri beveik stebuklingai gali kepinį paversti pačiu gražiausiu.
Kiekvieno jūsų recepto pabaigoje galima išvysti ir trumpus šeimos narių komentarus – kam patiko, kam nelabai. Ar jie – aštrūs kritikai?
Šeimoje mes susitarę, kad, šiuo atveju, visada sakysim tiesą, nes tik taip galėsiu toliau tobulėti. Todėl, nors kartais nuomonės ir nesutampa, labai vertinu jų įžvalgas. Esu neįkėlusi tik vieno recepto, kuris sutartinai nepatiko mums visiems, nors jame nebuvo ingredientų, kurių nemėgtume. Žinoma, kad kiekvienas turim savo skonį, ką mėgstam ir ko nelabai. Pavyzdžiui, kepant kažką su razinomis, tikrai žinau, kad mano broliui ir sesei tai nepatiks. Tačiau nereiškia, kad neverta dalintis tokiu receptu, nes yra begalė žmonių, kurie dievina razinas.
Noriu pagirti – jūsų profilis pasižymi itin estetiškomis maisto fotografijomis. Kur to mokėtės?
Ačiū, visada malonu girdėti, kad kitiems patinka tai, ką darau. Nežinau ar galėčiau save vadinti savamoksle, bet didžiąją dalį reikiamos informacijos randu internete, tereikia tas žinias pritaikyti praktikoje: skaitau knygas apie maisto fotografiją, dalyvauju įvairiuose seminaruose. Tačiau daug vertingų pamokų išmokau tiesiog per praktiką.
Kuri dalis, maisto fotografijoje, jums sunkesnė: idėja ar jos įgyvendinimas?
Būna įvairiai. Ar sugalvota idėja verta dėmesio, kiekvieną kartą nulemia skirtingi aspektai. Man svarbus sezoniškumas, kuris atsispindi tiek pačiame maiste, tiek nuotraukų nuotaikoje. Taip pat to patiekalo istorija, kokia jos reikšmė man ir kitiems. Jei neturiu aiškios idėjos, mėgstu gaminti tai, ką norėtų pamatyti ir išbandyti, pasidaryti kiti, arba ką aš tuo metu pati mielai suvalgyčiau. Ir jau tada galvoju, kaip tai įamžinti. Žinoma, tokiu atveju dar mėgstu pavartyti įvairias kulinarines knygas ar tinklaraščius. Tačiau kartais galvoje sukurtą vaizdą nėra taip lengva įgyvendinti, todėl fotosesijos metu svarbu išlinkti lanksčiam ir pagalvoti, kaip pirminis sumanymas gali virsti kažkuo nauju. Jei kažkas nepasiseka, nenusimenu, nes žinau, kad visada galiu bandyti dar kartą.
Papasakokite apie maisto fotografavimo užkulisius. Iš kelinto dublio dažniausiai pavyksta sukurti norimą nuotrauką?
Man atrodo, kad tinkamas pasiruošimas yra neatsiejama maisto fotografijos dalis, nes viskas prasideda nuo recepto testavimo. Po to mėgstu pasidaryti mood boards, kuriose atsispindi spalvų paletės, nuotaika, tam tikri kompozicijos ir stilizavimo elementai. Vėliau gaminu jau fotografavimui skirtą patiekalą, o visa kita savaime dėliojasi proceso eigoje. Jei ruošiuosi atsakingai, tai norimos nuotraukos gali gautis ir iš pirmo karto. Kartais pasitaiko ir malonių siurprizų, kai netyčia padarytos nuotraukos būna gražiausios.
Tačiau ne visada viskas klostosi pagal planą. Turėjau dvi kuriozines situacijas vasarą, kai abu kartus fotografavau lauke. Fotografuojant pyragą su vyšniomis buvo labai vėjuota, o staliukas nebuvo itin stabilus, todėl fotosesija pakankamai greitai pasibaigė, kai viskas nuvirto ant žemės. Bet nuotraukų padaryti spėjau. Kitą kartą fotografavau pavlovą, kurią atsivežus į pasirinktą vietą supratau, kad ji nebuvo dar pilnai išdžiūvusi – visa sukrito bededant uogas. Tą kartą fotosesiją turėjau atidėti.
Gal galite pasidalinti kokiais nors triukais, jog maistas nuotraukose atrodytų skaniai?
„Skanią“ nuotrauką padaryti nėra lengva, nes reikia apgalvoti nemažai faktorių. Daugelyje maisto nuotraukų galima rasti ir nevalgomų dalykų, pavyzdžiui, vietoj plaktos grietinėlės iš tikrųjų buvo naudotos skutimosi putos ar pan., bet aš labiau mėgstu natūralumą. Svarbu, kad pats maistas, dar prieš fotografuojant, atrodytų gražiai ir keltų pačiam apetitą.
Cukraus pudra dažnai gali paslėpti kai kuriuos kepinių trūkumus, nesaldžius patiekalus gelbėja įvairios žolelės. Na, o fotografijoje be galo svarbus geras apšvietimas. Neturint specialių lempų, geriausia fotografuoti dienos metu netoli lango, kur nešviestų ryškūs saulės spinduliai (nebent tokia buvo pirminė idėja). Taip pat, svarbu pasirinkti tinkamą kampą, kad patiekalas galėtų visiškai atsiskleisti. Žinoma, nemažai galima pakeisti jau redaguojant nuotraukas, suteikiant tą paskutinį akcentą.
Jūsų „arkliukas“ – konditerija. Kuo ji jus žavi? Ar pati esate smaližė?
Nuo mažens esu smaližė, mėgstu įvairių tipų desertus. Tikriausiai todėl ir patinka konditerija. Be to, dauguma parduotuvėse esančių saldumynų išragauti, o jų sudėtis dažnai būna ne pati geriausia. Kadangi norisi vis naujų skonių, galiu nesunkiai pati pagaminti, ko tik tuo metu užsimanau. O ir pačiai ramiau, žinant, kokie produktai buvo naudoti.
Jūsų paskyrai – jau kiek daugiau nei metai. Kokių ateities vizijų jai turite?
Ateityje norėčiau suderinti maisto fotografiją su desertų gamyba. Manau, tai puikiai pavyktų padaryti išleidus savo kepinių knygą. Taip pat, būtų smagu kurti daugiau video turinio, fotografuoti įvairiems kulinariniams leidiniams, receptų knygoms. Svajoju, kad mano kepinius galėtų ragauti ne tik artimiausi žmonės, bet visi, kas tik norėtų.
Pabaigai: kokį desertą planuojate gaminti artimiausiu metu? Kodėl būtent jį?
Mačiau, kad jau yra pirkti rabarbarų, todėl planuoju kepti rabarbarų cobbler. Tai tikrai universalus desertas, nes vaisių/uogų įdarą galima pasirinkti pagal savo skonį, o ant viršaus belieka uždėti vos per kelias minutes paruošiamą sausainių tešlą. Man skaniausias dar šiltas, su kaušeliu vanilinių ledų.
Ačiū už pokalbį.
Autorė: Rut Javič
