„Gaminimas man nėra tik atsistojimas prie viryklės, tai ir kokybiškų produktų paieška“, – pokalbio metu atvirauja vestuvių planuotoja Laura Vagonė. Laura reikli savo srities specialistė, vertinanti kokybę ir gerą skonį, tad ne veltui mūsų pokalbis pakrypsta vestuvių tema: sužinome, kas madinga, o ką vertėtų pamiršti planuojat vestuvių stalą. Žinoma, nukeliaujame ir kiek toliau, išgristame apie nuotykius Balyje ir net sužinome apie Lauros šeimos tradicinį patiekalą, kuris perduodamos iš kartos į kartą.
Gaminti nėra taip paprasta
Mano draugai žino mano posakį: aš puikiai gaminu visuose Vilniaus restoranuose. Gaminimas tikrai nėra pati stipriausia mano pusė. Šiaip gaminu neblogai, bet tiesiog neturiu tam laiko. Gaminimas man nėra tik atsistojimas prie viryklės, tai ir kokybiškų produktų paieška. Tikrai visada gaminu pusryčius ir niekada iš namų neišeinu be jų. Net, jeigu reikėtų labai anksti keltis ir kažkur skubėti, aš atsikelčiau anksčiau, pavalgyčiau pusryčius ir tik tada keliaučiau dirbti dienos darbų. Tiesa, ypač mėgstu vėlyvuosius savaitgalinius. Jei dar vasara, tada patiekiu juos balkonėlyje, valgydama skaitau knygą… Mėgstu valgyti, bet tikrai nekemšu visko, kas pasitaiko po ranka.
Vestuvių šventėje taisyklių nėra... O gal tik keletas
Paprastai virtuvės šefai nepataria dėti į vestuvių patiekalus stipriai jaučiamo česnako ar svogūnų. Dažniausiai svečiai neturi kišenėje dantų šepetėlio. O šiaip nieko nėra negalimo vestuvėse, tad vakarienės formą galit rinktis tokią, kokia tik jums patinka. Gali būti prinešama vakarienė, gali būti furšetiniai stalai, grilius, kur kiekvienas svečias pirštu gali parodyti, kurio gabalėlio mėsos ar žuvies norėtų. Gali iš viso nebūti vakarienės, tik „užkandukai“ – viskas priklauso nuo šventės trukmės, vietos ir koncepcijos.
Svarbiausia, kad svečiai nebūtų alkani. Taip pat visada klientams sakau: jei paprastai lankotės geruose restoranuose, gi nenorit savo svarbios šventės metu svečiams duoti karbonadų, išvoliotų kiaušinio plakinyje? Taip pat nesuprantu vakarienės pradėjimo nuo karšto patiekalo. Net dienos pietų metu valgom užkandį/sriubą, tada pagrindinį patiekalą, gal dar desertą, o staiga vestuvinės vakarienės metu visus bandom „užgrūsti“ karštu patiekalu. Čia yra didžiausia nesąmonė.
Jau minėjau, kad labai svarbu, kad svečiai neliktų alkani, bet maisto perteklius irgi nebemadingas. Jei svečius vaišinote trijų, keturių patiekalų vakariene, to furšetinio stalo, kurį paprastai ruošiam po vakarienės, kad visą naktį būtų ką užkąsti, nereikėtų daryti labai didelio. Nebe madoje ir visos tos farširuotos lydekos ir karpiai su alyvuogėmis vietoj akių. Svarbu produktų šviežumas. Man dar labai, labai svarbu aptarnavimas. Pati esu išėjusi iš restorano, kai per ilgai reikia laukti padavėjų.
Visuomet daugiau nei vienas
Man visada labai sunku išsirinkti kažką vieną. Ar tai būtų knyga, muzikos atlikėjas ar mėgstamiausia mano virtuvė. Aišku, Italijoje aš galiu daugiau nieko neveikti tik valgyti, man labai viskas skanu. Paprasti, bet švieži produktai. Bet ir azijietiškas maistas man labai, labai patinka. Kepti ryžiai, makaronai, krabai, krevetės. Nesakau „ne“ ir mūsų lietuviškai virtuvei. Nemeluosiu tikrai, man patinka valgyti.
Nuotykiai Balio saloje
Kelionėse labai stipriai neeksperimentuoju, bet visada stengiuosi išbandyti gatvės maistą. Būti svetimoje šalyje ir neišbandyti jų virtuvės man yra nusikaltimas. Jei vietiniai valgo rankomis, aš irgi ramiai tai darau, man tai savotiška pagarba vietinei kultūrai. Net pačioje egzotiškiausioje šalyje galima rasti ir lietuviškam skrandžiui draugiškų dalykų.
Paskutinis nuotykis buvo Bali. Kiek keliavau po Azijos šalis, jie visada turi tokius po gatves važinėjančius dviračius su pritaisytomis mini virtuvėlėmis, puodais ir panašiai. Pribėgau prie vieno tokio kitoje gatvės pusėje, tikėdamasi paragauti ko nors įdomesnio, bet, kai vyrukas atidarė puodą ir per garus ryžiuose pamačiau vištų galvas ir kojas toje „šutroje“, apetitas greituoju būdu dingo.
Skonis slypi tradicijoje
Jei manęs kas klaustų, koks man pats pats skaniausias patiekalas pasaulyje, man nebūtų sunku atsakyti: mano tėčio krosnyje 8 valandas kepamas kugelis. Tokį kepa tik Jurbarko, Tauragės, Šakių regione. Paprastai jis gaminamas tik visų didžiųjų metinių švenčių metu. Kalėdų rytą atnešama didžiulė lėkštė garuojančio, skystokos konsistencijos kugelio, mėsytė per tiek valandų pati būna nuėjusi nuo kaulų. Užsidedam dar po gerą šaukštą naminės grietinės. Patikėkit, neįmanoma atsivalgyti. Aišku, man dar skonio prideda pati to patiekalo tradicija. Šiais metais tėčiui kugelį jau padėjo kepti ir brolis. Čia yra iš kartos į kartą perduodama šeimos tradicija.
Arbata iš senovinio indo
Aš mėgstu kavą, bet nesu ta tikroji kavos žinovė. Naminė, lietuviškoji, paprastoji užpiltinė man yra visiška norma. Nors turiu ir kavinuką, bet jį naudoju taip retai… Ir dievinu visokiausias žolelių arbatas: ir liepžiedžius, ir ramunėles, čiobrelius, melisas, aviečių lapus. Maišau jas drąsiai. Arbatos plikymas arbatinuke irgi dar vienas įprotis, kurį perėmiau iš tėčio. Ir arbatinukas mano ne modernus stiklinis, o tas toks senoviškas, porcelianinis, išpaišytas gėlėmis ir kitokiais raštais.
Viena porcija vasaros
Aš labai ilgiuosi vasaros. Tuomet nesinori sunkaus ar riebaus maisto. Tad čia nebus super įmantrus receptas ir tikrai lengvas bei greitas. Tereikia saujelės rukolos salotų, didelio gabalo arbūzo, kurį supjaustyčiau didokais kubeliais, fetos sūrio, kurį irgi susmulkinčiau kubeliais ir lašelio balzamiko padažo. Viską dedam į vieną indą ir apšlakstom padažu. Galima užsispausti citrinos, pabarstyti mėgstamomis sėklomis, jei yra noro, tarkim, moliūgo ir viskas. Skanaus. Paprasta, bet taip skanu…
Vietos, kurias verta aplankyti
Restorane man svarbu visuma, bet labiausiai, aišku, maistas. Šiaip, jei man patinka kuri vieta, galiu ten vaikščioti ir vaikščioti, ir net rinktis tuos pačius patiekalus. Dievinu „Briusly“ esančius Summer Rolls ir garuose virtus virtinukus su krevetėmis, „Town“ aštunkojis yra geriausias mieste, “Džiaugsmas”, “Dine” ir “Stebuklai” man visada yra maisto šventės.
Geriausias „Porn Star Martini“ daromas bare „Distilerija“, visada randu ką gardaus suvalgyti „Pranciškonuose“, šonkauliai gardžiausi „Rib room“, ungurys „Kamikadzėj“... Ilgai galėčiau tą sąrašą tęsti. O pats nuostabiausias restoranas, kuriame esu buvusi yra Bali, Seminyak mieste pavadinimu „Merah Putih“. Jis man tarsi šventovė: nuostabus interjeras, maistas, neeilinis aptarnavimas.
Vaiva DIdžiulytė @Meniu.lt
