Jei vieniems berniukams reikia padangių žydrų ir lėktuvų šturvalų, tai Šarūnui Sakalauskui dangaus žydrynę pasiekti visai nesunku – jis kopia į kalnus ir kartais net gali pasivaikščioti debesimis. Tačiau šis interviu bus tikrai ne apie kalnus, nors Šarūnas tikrai turėtų ką papasakoti apie juos, bet apie tai, ką valgyti kalnuose, ir kas į kalniečio lėkštę patenka jam nusileidus ant žemės.
Kalnai – ne vieta persivalgymui
Juk daugelis puikiai žinome tą jausmą po sočių pietų – ir prigulti norėtųsi, ir kūnas pasunkėja. Tačiau įsivaizduokite, jei tokie jausmai kažkur į viršukalnę apimtų? Visada, net ir kopdami į savo kabinetą trečiame aukšte, atsiminkite dvi taisykles, kuriomis vadovaujasi kalnietis Šarūnas: nevalgyti bet ko ir nepersivalgyti.
Kita vertus, iš pagrindinių produktų, naudojamų kalnuose, sąrašo sunku ir įsivaizduoti, kaip galima persivalgyti. Pasak Šarūno, į kalnų žygius pasirenkamas greitai paruošiamas maistas, kuris suteikia energijos: grikiai, makaronai, ryžiai, avižinių dribsnių košė.
Neretam kalnai reiškia laisvę. Laisvės ieškojo ir filmo „Atgal į gamtą“ („Into the Wild“) herojus, tačiau viena menka klaida jį pražudė. Paklausėme Šarūno, kiek, jo nuomone, laiko šių dienų žmogus, o gal ir pats, išgyventų laukinėje gamtoje, kalnuose iš to, ką randa aplink? „Visuomet sakiau, kad nėra nieko neįmanomo. Mano nuomone žmogus atsidūręs ekstremalioje situacijoje tikrai ieškotų ir rastų išeitį. Šių dienų žmogus jau matęs ir girdėjęs apie tokias situacijas filmuose, televizijos laidose ar internete“, - teigė jis.
Prisigėrus tyro padangių oro, išsivalius galvą ir kūną, grįžus iš kalnų vėl grįžtama į realybę su miestų tarša, kavinėmis ir kitomis pagundomis. Šarūnas dar interviu pradžioje užsiminė apie tikrai sveikuolišką kalniečio meniu, o kaip reikalai su greitu maistu? „Daugelis mano, kad kalniečiai, alpinistai gyvena tik sveikai. Deja, kaip ir teigiate... Dažnai tenka skubėti, todėl pasinaudojame ir greito maisto restoranų paslaugomis“, - net nebandė išsisukti Šarūnas.
Nuo košės kalnuose iki cepelino restorane
Tad kas patenka į pačio lėkštę namie ir pakalnėje? „Namie niekad nesirenku patiekalų ar maisto produktų, kuriuos valgome kelionių metu. Košių tikrai užtenka žygiuose. Labiausiai patinka daržovės ir mėsos patiekalai. Kaip dažnai sakome: „nevalgysi – nekopsi“. Tad maistas turi būti suteikiantis daug energijos, na, ir šiek tiek skanus. Gaminti tikrai gaminu ir tenka dažnai tai daryti. Tiek namuose, tiek žygiuose. Maitinamės visi kartu su grupe. Kiekvieną dieną turime budinčius, kurie su vadovų pagalba gamina pusryčius ir vakarienes visai grupei. Turime didelius puodus, degiklius. Taip ir gyvename kiekvieną dieną. Pietus visuomet valgome ant viršūnės, skardžio ar kitos nuostabios vietos kalnuose. Tik, žinoma, jau nebesigaminame, o nešamės sausą davinį į kalną. Tai: sumuštiniai, daržovės, vaisiai, riešutai, šokoladas. Kai grįžtame iš kelionių, kalnų, dažnai einame valgyti į restoraną. Cepelinai vienas iš „einamiausių“ patiekalų. Juk lietuviai esame. Būtent bulviniai patiekalai, mano nuomone, patys populiariausi tarp lietuvių. Kai einame į kalnus ir pasidaro labai sunku turistams, kalbindamas juos visuomet klausiu, kokio maisto jie norėtų. Tad būtent bulvių plokštainis, žemaičių blynai ir cepelinai patys populiariausi“ - meniu.lt pasakojo kalnų vedlys.
Šarūnui tikrai nemažai tenka keliauti, todėl apie kulinarinius potyrius jis turi ką papasakoti: „Visose šalių virtuvėse galima atrasti kažką naujo, nepatirto ir, žinoma, skanaus. Būtent dėl to ir neišskirčiau nei vienos šalies virtuvės. Visos kiekvieną kartą nustebina. Pastarąjį mėnesį daug teko keliauti į Maroką. Tadžinas – populiariausias patiekalas šioje šalyje. Jį valgo tiek vietiniai, tiek turistai. Kaip ir minėjau, dažnai pasikartojantys patiekalai kartais mane varo į neviltį. Šiuo atveju ir tadžinas. Pati marokiečių virtuvė dažam turistui labai skani ir čia gaminami kuskusai ar mėsos brošetai – labai skanūs. Ko norisi mokytis iš jų? Tai sveiko maitinimosi ir meilės tradicijoms.“
O kokios vietos čia, Lietuvoje, Šarūnui pačios pačiausios? Pasak vaikino, restoranus ar kavines jis renkasi pagal nuotaiką. „Todėl vienos mėgstamiausios vietos neturiu. Gal šiek tiek prijaučiu kiniečių virtuvei. Vištienos Guobao skaniausi! Norėtųsi pamatyti Lietuvišką Jema El Fna turgaus aikštės variantą. Suprantu, kad tai skirtingos kultūros ir tradicijos, bet vaizdas ir emocijos, kurios užplūsta būnant vakariname Jema El Fna – fantastiškas. Viskas kepama aikštės kioskeliuose (kurių yra daugiau nei 50) prieš pat tavo akis. Turistų skaičius ir šurmulys – labai didelis, bet nuo to tik dar įdomiau. Praeiti ramiai pro maisto kioskelius beveik neįmanoma, nes tave pritraukti prie savo virtuvės bandys būrys „vadybininkų“,“ – prisiminimais dalijosi Šarūnas.
Užsisvajojote apie kalnus? Kol ten dar nesiruošiate, pamėginkite pasigaminti Šarūno Sakalausko siūlomo skanėsto!
Labai skanus ir paprastas skanėstas žygio metu. Reikia turėti kondensuoto pieno, riešutų, džiovintų vaisių ar tiesiog vaisių, šokolado. Na, dažnu atveju padeda ir taurusis gėrimas (labiausiai tinka „Žalios devynerios“ ar romas).
Surandame sniegą. Dedame jį į dubenėlį ir viską sumaišome. Vuolia!
