Andriaus Užkalnio pristatyti nereikia. Paprastai jis prisistato pats ir jo tekstai ar įrašai socialiniuose tinkluose būna iškalbingesni už tūkstančius žodžių. Jo ilgai nereikėjo ilgai įkalbinėti, kad atsakytų į meniu.lt klausimus. Mieli skaitytojai, jūsų dėmesiui – taiklios įžvalgos, pastebėjimai ir dar vienas receptas tiesiai iš Andriaus Užkalnio virtuvės.
Rašymas apie lėkštes ir meniu
Andriaus Užkalnio tekstai visuomet sulaukia daugybės komentarų – nelieka nepastebėti. Ir visai nesvarbu, apie ką jis parašė, kiek plačiai aptarė pasirinktą klausimą – tekstas bus skaitomiausių topuose. Paklausėme jo, ar rašymas apie maistą skiriasi nuo rašymo apie ekonomikos aktualijas ar net madą? Pasak A. Užkalnio, rašymo principai yra tie patys. „Užduotis ta pati: stebėti, suprasti, paaiškinti. Tik rašant apie maistą, tema yra labai paranki, nes visi turi santykį su maistu. Ne visiems įdomu mada arba ekonomika. O valgome kažką visi“, - mano žurnalistas.
Kada ir kaip atsirado noras rašyti apie gastronomiją ir kokia buvo pradžia A. Užkalnis tikrai prisimena: „Maždaug prieš dešimtmetį parašiau savo tinklaraštyje kelis straipsnius apie maistą, atostogaudamas Nidoje: tai buvo paprastos Nidos restoranų apžvalgos. „Nerija“, „In Vino“, dar kažkas. Ir pamačiau, kad tie straipsniai nerealiai susiskaitė. Žmonės buvo labai susidomėję.
Mano mokytojai buvo Anglijos dienraščių ir savaitraščių maisto apžvalgininkai. Tuomet gyvenau Anglijoje. Man patiko, kaip jie iš kiekvienos apžvalgos daro istoriją, o ne rašo tik apie tai, kas padėta ant stalo. Aš irgi panašiai rašau. Mane kartais kritikuoja, kad apie patį maistą – tik dalis teksto, o visa kita – istorijos. Aš tuo didžiuojuosi.“
Nors ir yra posakis, kad jei gali nerašyti – nerašyk, A. Užkalnis pateikia kelis patarimus, kurie gali padėti norintiems pradėti rašyti arba jau rašantiems apie maistą, kulinariją ar kulinarines keliones. Štai ką akcentuoti, ko nepamiršti, o ką nutylėti: „Nerašykite nuobodžiai, kaip maisto tinklaraščių tetutės, venkite nuvalkiotų palyginimų ir nesistenkite ieškoti objektyvumo. Vidutinė nuomonė niekam neįdomi. Balansuoti palyginimai niekam neįdomūs. Jūsų maisto istorija turi būti drama, su charakteriais ir su gyvu įspūdžiu. Valdiškų ataskaitų niekam nereikia.“
Rašyti galima be pertraukų, svarbu, kad kas skaitytų. Pasiteiravome žurnalisto, kokia jo nuomonė apie kulinarinį lietuvių išprusimą ir ar lietuviai žingeidūs kulinariniu aspektu? A. Užkalnio nuomone, lietuviai, nors ir keliauja, emigruoja ir vėl grįžta, išlieka labai konservatyvūs. „Užsienietišką maistą bando atsargiai ir saugo savo receptorius. Stiprūs skoniai ir netikėti deriniai jiems nepatinka. Lietuviams labiausiai patinka tiesiog saldumas ir riebumas.
Kitokie kelionių skoniai
Pakelkite rankas tie, kurie keliaudami valgote saugiai – viešbutyje užsisakote tradicinius pusryčius, renkatės žinomas užkandines, o gatvės maistą aplenkiate ratu. O gal kas iš jūsų yra rytietiško maisto mėgėjai? Štai ką A. Užkalnis atranda kelionėse. „Man labiausiai patinka japonų virtuvė, nieko panašaus niekur kitur pasaulyje nėra. Pagarba šviežiems produktams ir natūraliems skoniams ten yra neprilygstama. Šalis, kur didžiausia įvairovė, yra, be abejo, JAV. Kadangi didelę laiko dalį gyvename Kalifornijoje, šią vasarą įjunkome į ypatingą japonų sultinio su makaronais rūšį – restorane „Tsujita LA“ yra mirkomi į sultinį-padažą makaronai (tsukemen stilius), arba tiesiog nepaprasto tirštumo ir ilgo nuvirimo kiaulienos sultinyje besipliuškenantys kvietiniai makaronai ramen. Man labiau patinka mėsa ir žuvis ir jūros gėrybės, negu daržovės. Nelabai mėgstu bulvių. Labai nekenčiu troškintų kopūstų ir raugintų kopūstų. Man patinka maistas su grynais, aiškiais skoniais“, - pasakojo jis.
Kad skonių paletė būtų visų spalvų ir atspalvių, reikia paragauti ir tokių dalykų, kurių nerasi savame krašte. O ką neįprasčiausio žurnalistui yra tekę ragauti kelionėje? „Afrikoje, Ganoje, valgiau laukinę žiurkę, troškintą aitriame padaže. Nemanau, kad norėčiau kartoti“, - teigė vyras.
Kas lemia jūsų, skaitytojai, pasirinkimą – valgysite namie ar ieškosite jaukios kavinės? A. Užkalnis turi savus argumentus, kada ir kur valgyti. „Amerikoje daugiau valgome restoranuose, Vilniuje dažniau namie, nors ir čia, ir čia būna visaip. Man visada rūpi apžvalgų įvairovė. Aš labai noriu, kad apžvalgose iš Lietuvos būtų ne vien Vilnius ir Klaipėda, bet ir provincijos vietos, kurių, deja, yra vis dar nedaug. Tenka labai ieškoti. Problema yra tokia, kad žmonės retai protingai rekomenduoja restoranus ir užeigas savo gimtosiose vietose, daugiau tai darydami iš asmeninių sentimentų. Provincijoje maistas blogas, nes labai menka perkamoji galia ir maži žmonių lūkesčiai“, - meniu.lt teigė pašnekovas.
Ir paskutiniai interviu akcentai – apie tai, ko pasiilgo Lietuvoje ir ko čia dar trūktų: „Aš labai pasiilgstu „Ritos slėptuvės“, amerikietiško restorano, kur buvo picos, kepsniai ir salotos, kaip Amerikoje, Vilniuje, Goštauto gatvėje. Jo tikriausiai nebėra jau kokie dvidešimt metų.
Mūsų šaliai labai trūksta Tailando restorano, labai trūksta amerikietiškų pusrytinių restoranų.“
O štai ir skaniausia rubrikos „Pokalbiai apie maistą“ dalis – svečio receptas.
Andrius Užkalnis atviras: „Nieko geresnio neparašysiu, negu tai, ką parašiau 2010 metais Beatos blogui. Mano itališkai-amerikietiški kukuliai.“
Kristina Šapytė @Meniu.lt