Ir Lietuvoje jis dabar tapo madingas bei žinomas. Tik pas mus daugiausiai kalbama apie Čilės vyną, tarsi nieko daugiau ir nebūtų. Tiems, kas save vadina aukštuomene, Čilės vynas tapo būtinu atributu. Girdėjau, kaip vienas valstybės veikėjas ir kartu turtingas verslininkas sakė, kad geria tik Čilės vyną. Kai paklausiau kokį, gana nervingai atsakė, kad jam nesvarbu koks, kad tik Čilės.
Tačiau vyndarystė Pietų ir Centrinėje Amerikoje, regione, kurį vadiname Lotynų Amerika, prasidėjo ne Čilėje, o Meksikoje. XVI amžiuje dvasiškiai ir misionieriai diegė vynuogynus, kad turėtų vyno mišioms, taip pat tradiciniam maistui. Antra vertus, Korteso bendražygiai užkariautojai ir jų palikuonys augino vynuogynus, kad turėtų geresnio vyno negu kelionės vandenynų nuvargintas Ispanijos vynas. Iš Meksikos vynuogės plito į pietus, į ten, kur buvo tinkamiausios vietos. Taip nusistovėjo tradiciniai vynuogynų rajonai. XIX amžiuje žemvaldžiai, nebesitenkindami gana paprastu vynu, pradėjo kviestis prancūzus, kad padėtų padaryti jį geresnį. Imigrantai iš Europos, pirmiausiai italai, ispanai, prancūzai, taip pat pastūmėjo vyndarystę priekin. O paskutinis XX –ojo amžiaus penktadalis išvedė tris Pietų Amerikos vyno šalis į pasaulinės rinkos avangardą. Prie to prisidėjo ir „skraidantys vyndariai“ iš Europos, JAV ir Australijos, įdiegę naują įrangą ir metodus. Kitose Lotynų Amerikos vietovėse vyndarystė dar ryškiai atsilieka.
Algirdas Pateckas,
nepriklausomas vyno konsultantas
"Gurmano gidas" informacija