Pamirškite viską, ką girdėjote apie Krymą
Kaip žinome, poilsiautojus Ukrainoje labiausiai vilioja Krymo pusiasalis – nuostabi gamta, tuštutėliai laukiniai paplūdimiai, šilta jūra, naminis vynas, šviežios jūros gėrybės, kibirai šviežių vaisių ir visa tai – beveik už „ačiū“. Jau tįsta seilės ir kraunatės lagaminus? Neskubėkite. Vienintelės istorijos, kuriomis galite neabejoti – apie Ukrainos kelius, kuriuose galima palikti pakabą, bei apie kelių policiją, kuriems galima palikti dalį kelionės biudžeto.
Krymo gamta nuostabi! Tikrai! Įspūdingos uolos ir skardžiai, romantiškos įlankos, žaliuojantys slėniai ir miškai ir... kalnai šiukšlių. Tikrai nesu iš besižavinčių „viskas įskaičiuota“ stiliaus kelionėmis, kuomet vaikštoma tik išpuoselėtais turistams takais. Kelias savaites teko praleisti Maroke, kur žmonės turi itin savitą supratimą apie higieną (teisingiau būtų sakyti – jo visai neturi). Tačiau taip piktybiškai šiukšlinamo krašto dar neteko matyti. Kvailiausia, kad visiems čia gyvenantiems (laikinai poilsiaujantiems ar pastoviems gyventojams) mėtyti šiukšles, kur papuola, atrodo savaime suprantamas, šių laikų visuomenės nario (kitaip tariant, eilinio vartotojo) bruožas. Ispanijoje sakoma, jog kuo daugiau tuščių bokalų ar taurių ant stalo bei šiukšlių ant grindų po vakarėlio, tuo labiau vakarėlis pavykęs. Čia, matyt, panašiai – kuo daugiau šiukšlių... tuo geresnis poilsis. Didžiąją kelionės dalį gyvenome nuostabaus grožio gamtos kampeliuose, palapinėje, todėl kiekvieną kartą, susiradus naują nakvynės vietą, iš pradžių tekdavo apsikuopti. Įdomiausia tai, jog „vietiniams“ poilsiautojams apšnerkšti paplūdimiai ar net šiukšlės pakrančių vandenyje atostogomis džiaugtis visiškai netrukdo. Nenustebkite – šiukšlių dėžių, kaip, beje, ir viešųjų tualetų paplūdimiuose nėra. Taigi gamta Kryme nuostabi, vieninteliai, kas ją ten gadina – žmonės.
Žymieji laukiniai paplūdimiai (dykij pliaž)... nedėkite daug vilčių! Daugelis jų yra tikrai nepakartojamo jaukumo ir grožio įlankose, tačiau beveik visur tirštai nugulta poilsiautojų. Tiesa, dar vienas keistas „vietinių poilsiautojų“ įprotis, greičiausiai susijęs su vis dar išlikusiu bendruomeniškumo jausmu – jei Jūs esate vienas ar su savo antrąja puse, romantiškoje įlankoje, kiek bebūtų laisvos vietos aplink Jus, kateriu atplaukę (nes į pačius pačiausius laukinius paplūdimius realiausia pateikti tik jūros keliais) poilsiautojai BŪTINAI išsities savo kilimėlius ir skėčius kaip galima arčiau Jūsų.
Kainos. Kelionių agentūros ir netgi kai kurie keliautojai pragyvenimo Kryme kainas vadina „žvėriškai pigiomis“. Na, žiūrint su kuo palyginsi. Jei su vakarų Europos kurortais, tuomet čia gal ir nebrangu. Bet jei palyginti servisą – kainos tokios pat, kaip Lietuvos kurortuose. Pagrindiniuose kurortiniuose miestuose ir miesteliuose – kaip Palangoje, nuošalesniuose – kaip Šventojoje. Taip... Servisas ir aplinka – kaip prieš 20 metų, o kainos šiandieninės. Vieninteliai super pigūs ir super geri produktai Ukrainoje – arbūzai (būkim banalūs, bet teisingi) ir vynas. Bet apie tai vėliau.
Dažniausiai apie Ukrainą ir Krymą atsiliepiama kaip apie šalį, kurioje grįžti 20 metų atgal į sovietinės santvarkos laikus (nors ne visai sutikčiau su šia nuomone, šalis jau „pusiaukelėje į Europą“). Geriausiai tai iliustruoja aptarnavimas. Čia niekas nešokinėja aplinkui klausinėdamas, ar nieko netrūksta, parduotuvėje, paprašius vienos ar kitos prekės, labai dažnai ji būna tiesiog numetama ant prekystalio, palydima žudančio žvilgsnio, klausiančio: „Ko tau dar?“, o paklausus, ar turi vieną ar kitą prekę, Jums atrėš: „Vitrinoj matei? Nematei? Tai ko klausinėji?“. Niekam čia Jūs per daug neįdomūs ir tikrai niekas per daug nesivargins „įkišti“ Jums savo prekę ar ekskursiją. Gal ir gerai... Nors, žinoma, galioja ir išimtys. Pasauliniuose viešbučių tinkluose gausite atitinkamą servisą, o prekyvietėse, kuriose įsikūrę turkai (pvz., ant žymiojo Ai petri kalno), ramiai nepraeisite, neišklausę litanijos apie geriausias kainas TIK tau, kaip draugui.
Skaniausia kelionės dalis
Geriausi šalies atradimai visada slepiasi lauktuvių krepšiuose arba nostalgiškuose prisiminimuose. Iš Ukrainos parsivežėme tai, ką radome skaniausia: saulėgrąžų aliejų, arbūzą, „voblą“ (taran), lašinių ir, žinoma, vyno bei ukrainietiškų barščių receptą. Tačiau tai, ko negalėjome atsivežti, dėmesingai įsiminėme ir kai ką vėliau pabandėme atkartoti pagal autentiškas receptūras.
Barščiais ir lašiniais didžiuojasi ne veltui
Apie juos kuria anekdotus, jų pavydi kitos tautos (ir mes tarp jų), su jais ruošia sriubas ir desertus, niekam ne paslaptis, kad tai Ukrainos nacionalinės virtuvės pasididžiavimas – lašiniai. Čia jie iš tikrųjų valgomi ne tik sūdyti, bet ir su saldžiu sirupu, rūkyti, virti ar kepti. Lašiniai naudojami gaminant įvairius kitus patiekalus – juos ukrainiečiai deda į kraujinę dešrą, jais farširuoja mėsos kepinius, labai skanūs lašinukais įdaryti baklažanai. Gal ir banaliai skambės padūsavimai apie „tokius lašinius, kaip anksčiau“, tačiau Lietuvoje tokių iš tiesų nebenusipirksi. Tikrų lašinių. Iš pažįstamų ūkininkų gal, tačiau Ukrainoje tie tikrieji lašiniai pardavinėjami ir turguje, ir parduotuvėse. Vaišinant šeimą ir draugus, niekam nekilo klausimas: „Ar lašiniai lietuviški?“, visi vienbalsiai, pilna burna čepsėdami sakė, jog tokį skonį atsimena tik iš vaikystės.
Lašinius ukrainiečiai, žinoma, deda ir į kitą nacionalinės virtuvės pasididžiavimą – barščius. Barščių rūšių Ukrainoje priskaičiuojama bent 30 ir beveik visi turi atskirus pavadinimus. Gaminami iš šviežių daržovių, dažniausiai kopūstų, pomidorų, burokėlių, rečiau su rūgštynėmis, grybais. Skirtingai nei Lietuvoje, daugelis barščių verdami su pupelėmis. Pačių ukrainiečių teigimu, svarbiausia verdant barščius tiksliai žinoti, ką, kada ir kokiu eiliškumu dėti į katilą, nuo to priklauso ir skonis, ir vaizdas. Kai kurie barščiai pateikiami su mielinėmis bandelėmis, pavadinimu „pampuška“. Paprašyta papasakoti, kas tai yra „pampuška“, apvalaina padavėja tik nusišypsojo ir taip ypatingai raiškiai ištarė žodį „pAMpUUUška“, kad net nežinant jo reikšmės, nesunku suprasti, kas tai per duonelė.
Sakoma, kad teisingi barščiai tie, į kurių puodą įmerkus samtį, jis stovi stačias. Tačiau pagrindinė skanių barščių paslaptis – tai pagardas, vadinamas „zažarka“. Kol verda barščiai, ukrainiečiai „zažarką“ ruošia iš skrudintų lašinukų su svogūnais, kuriuos sugrūda su česnakais ir petražolėmis. Man ši „zažarka“ (kaip, beje, ir visiems ukrainietiško įspūdžių dalinimosi vakarėlio dalyviams) buvo didžiausias atradimas, akimirksniu suteikiantis barščiams tą skonį, kurio ir trūksta iki tobulumo.
Žymieji „pelmeniai“ ir „varenikai“
Keliaudami po Ukrainą ir Krymą, sutikome draugus, kurie, pasakodami savo įspūdžius apie vietinę virtuvę, prasitarė viename restorane bandę užsisakyti porciją „koldūnov“. Daug tautų savinasi koldūnus kaip kulinarinio paveldo patiekalą. Tradiciškai jie laikomi slavų tautų išradimu, tačiau istorikai teigia, jog už koldūnus turėtume dėkoti kinų daktarui Čžan Čžundzinui, kuris virtinukus vadino „švelniosiomis ausytėmis“, tuo tarpu pavadinimas „pelmeni“ kildinamas iš ugrofinų kalbos žodžio pelnianj, reiškiančio „tešlos ausis“.
Bet kokiu atveju, ukrainietiški koldūnai bei virtiniai su saldžiu ar termiškai apdorotu įdaru – vienas skaniausių kelionės atradimų. Ne todėl, kad Lietuvoje niekas nemoka gaminti koldūnų, o todėl, kad retai kas žaidžia su tokia gausybe įdarų: lašinukai, kopūstai, silkė, grybai, virtos bulvės, daržovės, mėsa.
Kiek bebūtų įdarų, vietiniai (ir kai kurie svetimšaliai gurmanai) lenkia galvą prieš „varenikus“ su vyšniomis. Prie jų ukrainiečiai valgo grietinę su sirupu arba medumi. Skonio reikalas, žinoma, bet tai buvo antras pagal populiarumą patiekalas (po barščių) per ukrainietiškų įspūdžių pasidalinimo vakarėlį.
Konjakas, portveinas, šampanas – viskas gaminama Ukrainoje
Galima sakyti, kad Krymo vynų gamintojai gamina gėrimus iš... viso pasaulio. Cheresas, Portas, Madeira, Kokur, Tokay, Kahor ir aibė įvairių vynų iš, rodos, skirtingų vietų, tačiau pagamintų čia pat – Kryme. Beveik visi Krymo vyno gamintojai turi tuos pačius vynų pavadinimus – žymiai paprasčiau nei pas mus, kur pavadinimų ir regionų begalybė. Ten viskas elementaru – 19 laipsnių stiprumo, 2 proc. cukraus – tai Cheresas (a la Ispanija), nuo 3 iki 4 proc. cukringumo – Madeira (a la Portugalija), 5-9 proc. cukringumas – Portas arba Portveinas (a la Portugalija) ir t.t. Čia surasite daugelio garsių Europos vynų pavadinimų, kurių vardų naudojimas nėra kaip nors ribojamas (t.y., kol tai nėra pvz. ES valstybė, įvairūs teisės aktai, reglamentuojantys intelektinę nuosavybę, įskaitant pavadinimus ir prekės ženklų vardus, čia lyg ir negalioja).
Iš tiesų, nors vynai ir ne iš ten, kur nurodo jų vardų kilmė, bet po Krymo vyno jų ir nepasiilgom. Tiesa sakant – nenorėjome gerti jokių kitų. Vynai tikrai geri ir kokybiški, nors dėl savo stiprumo ir, dažnai, saldumo – ne kiekvieno skoniui. Deja, Lietuvoje šių vynų nerasite (bent jau tuo metu, kai buvo rengiamas šis straipsnis, nei vienas tiekėjas Lietuvoje neturėjo Krymo vynų ir nepasiūlė, kur jų įsigyti).
Krymo vynus išgarsino Rusijos vyndarių tėvu tituluojamas kunigaikštis Levas Golicinas. XIX a. Jis dabartiniame mieste „Novyj Svet“ įsigijo dvarą ir pradėjo vyno gamybos bandymus. Iš Lietuvos kildinamo vyndario kredo buvo: „Gyvenimas per daug trumpas, kad gertum prastą vyną“. Kunigaikščio vynai nuolat pelnydavo medalius tarptautinėse parodose, o po Didžiojo prizo taurės, laimėtos 1900 m. Paryžiuje vykusioje pasaulinėje vynų parodoje už putojantį vyną „Paradiz“ Golicinas buvo pripažintas Vynų ekspertų karaliumi. Iki šiol jo sukurti stipresni ir putojantys vynai – Krymo pasididžiavimas.
Golicinas buvo paskirtas prižiūrėti ir dabar žymiausią, iki šių dienų veikiantį, Krymo vyno fabriką Masandra, kurio vynus ragavome kelionės metu. Masandros fabriko statybas inicijavo caras Nikolajus II. Jos truko trejus metus, kalnakasiams dieną naktį kasant tunelius į kalnus. Dabar šiuose (21 tunelis po 150 m) rūsiuose ąžuolinėse statinėse bręsta vynas.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Masandros vynai buvo pergabenti į tris slaptavietes. Vienintelis nuostolis buvo 1941 m. vynuogių derliaus vynas, kuris negalėjo būti perkeltas, nes tuo metu vis dar buvo brandinamas statinėse. Šis vynas buvo išpiltas į Juodąją jūrą, kad neatitektų priešams į rankas.
Vietinių restoranų atvirumas ir paprasti, bet skanūs atradimai
Vietiniai restoranai (jei taip galima pavadinti užeigos tipo maitinimo įstaigas) ir kavinės alsuoja sovietmečiu, tačiau maisto kokybė neįtikėtinai aukšta. Kiek kartų užsisakėme kavinėse maistą, tiek kartų likome maloniai nustebinti. Pradedant koldūnais ir baigiant įvairiai pagamintomis midijomis – viskas šviežia ir skanu. Serviruotė labai paprasta, galima sakyti – valgyklinė, tačiau tai visiškai netrukdė mėgautis skaniai pagamintu maistu.
Slavų tautas vis dar galima vadinti atlapaširdžiais. Restoranų darbuotojus irgi! Paklausus apie patiekalo gamybos būdą ar produktų kilmę ir šviežumą neišgirsite jokios improvizacijos ar kūrybos. „Šildom maistą mikrobangų krosnelėje“, „Jei nenorite apsinuodyti, vasarą kavinėse ir restoranuose žuvies patiekalų nevalgykite“, – tokius atvirus atsakymus gausite, jei norėsite juos išgirsti.
Keistenybės tęsiasi virtuvėje. Čia, kaip aukščiausio lygio restoranuose, dažniausiai sukasi visas virėjų būrys (vienoje apytuštėje kavinėje suskaičiavome 5 virėjas). Padavėjų taip pat netrūksta, nors kartais nelengva suprasti, kuri yra padavėja, kuri – restorano vadovė, o kuri tik užklydusi „podružkė“. Aptarnavimas neįkyrus ir pakankamai greitas.
Keista ir neįprasta valgiaraštyje matyti alkoholinių gėrimų kainas. Beveik visas siūlomas alkoholis – vietinės gamybos vynas. Vynų kaina tiek parduotuvėje, tiek ir kavinėse – ta pati, t.y. jei ir yra antkainis, tai jis visiems vienodas (firminėse vynų parduotuvėse kaina vos mažesnė nei parduotuvėje, nors tiesa – ten galima pirkti ir pilstomą vyną). Karštą slavų kraują atspindi ir paskutinis restoranų meniu lapas, kuriame nurodoma sudaužytų indų ir taurių (savi)kaina.
Ukrainos virtuvė – ne pats geriausias pasirinkimas egzotikos mėgėjams, jos čia nerasite, tačiau seniai pamirštus ar šviežių produktų skonius – tikrai taip. Mums didysis atradimas buvo midijos – kiekviename restorane/kavinėje pateikiamos savaip: užkeptos, patroškintos su keptais svogūnais, grietinės ir sviesto padaže, pomidorų padaže. Visur neįtikėtinai minkštos ir skanios. Atidavėme duoklę ir bulvėms. Stambaus tarkio bulvinių blynų, vadinamų „dranikais“, skoniui apibūdinti labiausiai tinka žodis „senoviškas“. O sočius pietus kaime priminė kiekviename restorane ir kavinėje siūlomos naminės bulvės, kurios patiekiamos pjaustytos šiaudeliais ar „monetomis“, apkeptos su svogūnais.
Skaniausias maistas – ne restoranų patiekalai
Patys skaniausi pusryčiai, pietūs ir vakarienės vis dėlto buvo ne restoranuose. Skaniausia buvo valgyti vietiniuose turgeliuose nusipirktus šviežius, sultingus ir kvapnius vaisius, daržoves, vytintą žuvį ir sūrį.
Kur ir iš ko pirkti?
Palei visos Ukrainos ir Krymo kelius nusidriekę žymieji pakelės turgeliai. Visi prekeiviai savo vaisius ir daržoves iškrovę tiesiog ant kelkraščių, šalia intensyvaus sunkvežimių ir lengvųjų automobilių srauto, kurių kone kas antras negautų techninės apžiūros lipduko mūsų apžiūrų stotyje. Džiovinta arba įvairi rūkyta žuvis arčiau Krymo ir pačiame Kryme, nusėta musių ir laikoma +30˚C karštyje, iš pirmo žvilgsnio panaši į infekcijos rizikos bombą. Arbūzai ir melionai – atskira didelė tema, kadangi pakelėse, be „universalių“ vaisių ir daržovių prekystalių, arbūzų ir melionų prekeiviai yra kaip atskiro pasaulio žmonės. Kadangi Ukraina – žemės ūkio šalis, tik įvažiavus į ją, atsiveria vaizdai su šimtais ir tūkstančiais hektarų dirbamų, užsėtų, nurinktų laukų, kurie driekiasi palei greitkelį ir vietinius kelius. Daug kas, kas auginama – nurenkama ir čia pat parduodama. Būtent taip ir su arbūzais ir melionais, kurių pakelėse nukrauti kalnai, o kaina visai nedidelė – kilogramas kainuoja apie 1 lt. Kartais išties keista, kai kas 100-300m vis nauja arbūzų prekyvietė, ir tai tęsiasi šimtą kilometrų – kurgi tiek pirkėjų arba kiek reikia parduoti, kad tai būtų kažkas panašaus į verslą?... Bet kokiu atveju, geriausi arbūzai – būtent čia! Vyresnės kartos Lietuvos žmonės dėl to nei kiek neabejos.
Situacija pasikeičia įvažiavus į mažus miestelius, kur savo užaugintas gėrybes čia pat prie savo namo pardavinėja bobutės, o vietinės reikšmės turgelyje galima nusipirkti visus vietinius vaisius, daržoves ir pieno produktus. Paragauti prieš perkant – savaime suprantamas dalykas net pas mus, tačiau prieš perkant pabendrauti pas mus jau reta, o ten – kasdienybė. Taigi, prieš išsirinkdamas, pas ką ir ką pirksi, turi unikalią galimybę susipažinti su vietos žmonėmis, sužinoti vietinių apylinkių istoriją bei rūpimus klausimus apie produktus.
Pats vytintą žuvį tingiai kaip katinas lukštendamas pardavėjas nuoširdžiai, su šypsena pasakoja apie savo tikrai platų asortimentą (kone 30-40 įvairių žuvų rūšių). Atvirai paaiškina, kad žuvies nežvejoja jokie vietiniai žvejai, o ji periodiškai atvežama iš žuvies perdirbimo kombinato ir kad už kokybę ir šviežumą jis garantuojąs. Be ilgų derybų pardavėjas nuleidžia penktadalį kainos nuo mūsų pasirinkimo ir palinki grįžti pas jį dar kartą (5 „voblų“ pradinė kaina ~15 Lt). Toks užtikrintumas ilgainiui mūsų pradėjo nebestebinti, o atvirkščiai – tapo savotiško pasitikėjimo etikete, nes beveik visur mus kvietė užeiti ir tikėjosi išvysti dar kartą, o juk prasto produkto antrą kartą nebeįsiūlysi.
Vaisių prekeiviai, nebandydami nuslėpti ir atvirai paaiškinantys, kurie vaisiai iš Egipto ir kurie vietiniai, dar kartą įtikino mus, kad čia žmonės atviri ir sako tai, kaip yra. Vietinių vynuogynų vynuogės (beje, vynuogynai Ukrainoje būdingi būtent Krymui, o kitose Ukrainos vietose jų nelabai yra) ne visos keliauja į vyno daryklas. Lauko prekeiviai neretai prekiauja dešimtimis įvairių vynuogių rūšių, o kainos, priklausomai nuo rūšies, svyruoja nuo 5 iki 13 Lt. Vynuogės tokios saldžios, kad net dantis gelia nuo cukraus koncentracijos ir tikrai kitoks skonis, nei mes randame prekybos centruose ar pas tiekėjus.
Pieno produktus išbandėme ir parduotuvėje, ir turguje. Parduotuvėje aibė rauginto pieno gėrimų – nuo kefyro ir riaženkos iki bulgariškos receptūros pasukų. Viskas labai natūralu, nors ir pramoninės gamybos. Turguje pirkome brinzos ir armėnišką sūrį (dėl savo tekstūros ir susukimo būdo vadinamo kasytėmis), ragavome be proto saldaus vietinio grietinėlės ir kakavos kremo. Čia jau buvo 100 proc. rankų darbas – brinzą, varškę, grietinę ir sviestą gamino tamsių akių moterys (greičiausiai karaimų giminaitės), kurių pietietiškai-rytietiškas temperamentas yra pats geriausias pardavimo būdas – tik įėjus, jos choru siūlė paragauti ir pirkti jų produkcijos, kai tuo tarpu tikrieji ukrainiečiai (kaip, beje, ir lietuviai) tik laukia, kad ateis pirkėjas ir parašys, ko norįs. Sūriai puikūs ir kasdien švieži, todėl norint jų nusipirkti, teks atsikelti ankstėliau, nes po 10-11 val. ryto jų jau neberasite. Vėlgi, jei norite sužinoti, kaip ir iš ko gaminamas sūris ar kiti pieno produktai, nepatingėkite klausti. Vienas vietinis prekeivis pasikvietė mus pas save, kad pademonstruotų sūrio gamybos technologiją.
Kur ir pas ką pirkti, Jums patars ir patys vietiniai, labai greitai „nusodinę“ mūsų susižavėjimą naminiu vynu ir aliejumi. „Kaip Jums atrodo, kada jie augina, nurinkinėja ir spaudžia vyną, jei visą laiką sėdi turguje ir jį pardavinėja?“, – gudriai klausia mūsų vietinė turgaus prekeivė, papasakojusi, kad puikieji baklažanai, pipirai ir kitos vietinės daržovės taip pat ne bobutės darželyje užaugintos, o pačiuose paprasčiausiuose dirbamuose laukuose prie tų pačių pakelių (tiesa, teko vieną naktį nakvoti prie vieno tokio keliasdešimties hektarų lauko,tad labai keista pasirodė tai, jog negirdėjome ir nematėme jokios gyvybės visame didžiuliame plote ir šalia esančioje pamiškėje). Tad visur galioja panaši taisyklė – jei nori „švaresnio“ produkto, ieškok mažais kiekiais prekiaujančių prekeivių ir kalbėkitės, klauskite, domėkitės... 9 iš 10 atvejų Jums atsakys tiesą, nevyniojant į vatą.
Ko būtina paragauti
- Vienareikšmiškai – saulėgrąžų aliejaus. Vyresni žmonės dar turėtų prisiminti tikrąjį jo skonį.
- Giros, pilstomos iš senųjų KVASS statinių ant ratų.
- Saldžių, didžiulių, raudonųjų plokščių svogūnų, kurie pardavinėjami tuose pačiuose pakelės turguose, supinti į ilgas raudonas kasas.
- Visų turguje parduodamų žolelių, o ypatingai – kinza, dar vadinamos kalendra.
- Būtinai – armėniško sūrio „kasytės“.
- Daug daug daug arbūzų, melionų ir visų kitų sezoninių vietinių vaisių.
- Didžiulių upinių vėžių miestelyje Rakov.
