Turkiškoji raki

Sunku įsivaizduoti turkų vakarienę be raki. Šį aromatingą anyžinį likerį turkai siūlo prie daugybės patiekalų, ir geria ne tik tarp valgių, bet ir valgant. Kai kurie šalies gyventojai mėgsta gryną raki, ją užgerdami gurkšniu šalto vandens, tačiau dažniausiai geriama aslan sütü, t. y. „liūto pienu“ vadinama raki. Toks poetiškas pavadinimas gėrimui buvo duotas dėl likerio drumstumo, kuris išgaunamas raki sumaišius su vandeniu.

Tradicinis raki gaminimo būdas yra toks: sukapotos figos ir razinos sudedamos į fermentavimo statines, kurios keturis kartus papildomos vandeniu; statinėse figos ir razinos laikomos tol, kol tampa minkštos. Fermentacijos procesas prasideda į išmirkusią masę pridėjus mielių. Per keturias-penkias dienas vaisių cukrus tampa alkoholiu. Alkoholis yra distiliuojamas ir išgaunamas grynas, skaidrus ir stiprus likeris, vadinamas soma. Šiame likeryje yra išmirkomi anyžiai. Skystis distiliuojamas antrą kartą. Po antrosios distiliacijos likeris atskiedžiamas iki 40-45 proc. alk. Tuomet iki išpilstymo vieną ar du mėnesius brandinamas statinėse.

Pirmoji oficiali raki darykla „Bomomti Nektar“ Turkijoje buvo atidaryta 1912 metais. Šiandien tokių daryklų yra daugybė. Šiuo metu raki dažniausiai distiliuojama iš turkiško vyno. Populiarūs du gamybos būdai: