Apie vyną ir jo gamintojus smagiausia šnekėti, kai imamas derlius, kai iš rūsio ragauti iškeliamas iš jo pagamintas gėrimas, taip pat prieš Kalėdas, kai dažnas atsikemša prašmatnesnio vyno butelį. Pastarosios kaip tik ir buvo proga pasidairyti po Italijos vyndarystės vėliavnešiu vadinamo markizo Pjero Antinorio valdas.
Toskanos vyndario markizo Pjero Antinorio protėviai – florentiečiai (Florencija – Toskanos regiono sostinė), dabar avininkyste užsiima 26-ta šeimos karta: dokumentais grįsta Antinorių, kaip vyndarių, istorija Toskanijoje prasidėjo 1385m.
Kjantis (Chianti), viena iš Toskanos zonų, XII a. jau klestėjo: Florencijoje buvo bene didžiausias pasaulio bankas. Stambiausi jos bankininkai – Medičių (Mediic) ir Freskobaldžių (Frescobaldi) šeimos – turtus susikrovė finansuodamos viduramžių Europos valdovų užgaidas bei kaprizus. Kaip tik tada kaimuose pradėjo kurtis vilos ir ūkiai, tapę Kjančio vystymosi į kokybiško vyno zoną varikliais.
Prabėgusių šimtmečių dvelksmą nesunkiai pajusi markizo Antinorio viloje „Tignanello“, kur šeima priima tik kviestinius svečius. Hipnotizuoja istorinis Kjančio stilius: sunkūs ir tamsūs interjerai, akmeniniais laiptai, didžiuliai židiniai (tokiame ir jautį galima iškepti) visuose, net vonių, kambariuose aukštos medinės lovos, pajuodę senovinių veidrodžių dugnai.
Kjančio srityje Antinorių šeima turi tris ūkius: Peppoli, Tignanello, badia A Passignano. Ūkiai gana arti vienas kito, kartais sakoma, kad tai yra vienas ūkis su trimis atskirais plotais (parceliais). Dabar juose Antinoriai vyną gamina tik iš savo derliaus, ankščiau žaliavas pirkdavo iš smulkių gamintojų. (Kad ir kaip būtų, svetima žaliava nėra itin didelės kokybės rodiklis, nes veltui gamintojai stengėsi pabrėžti, kai vynas pagamintas iš nuosavuose vynuogynuose užauginto derliaus.)
Peppoli ir Badia vynuogynus šeima nusipirko 1980 m. Prieš tai juos nuomojo, taigi žinojo, ko iš jų galima laukti. Apskritai Antinoriai laikosi taisyklės prieš pirkdami žemę (o jų namažai įsigijo apie 1985-uosius, šeimos gyvavimo 600-ų metų proga), kurį laiką ją nuomotis.
Didžiausias ir seniausias iš trijų ūkių – Tignanello (200 ha). Šeima įsitikinusi, jog tai geriausias Toskanos vynuogynas, jame gaminamas ir vadinamasis „Super Tuscan“ (ST) vynas -„Tignanello“. Būtent „Tignanello“ ir „Sassicaia“ iš Bolgheri DOC klasifikacijos zonos yra pirmasis ST vynas.
„Sangiovese“ akademija
Žinomiausia Toskanos vynuogė - „Sangiovese“. 72 % Toskanos vyno – raudonojo, 75 % raudonojo iš „Sangiovese“. Ši saulei ir klimatui jautri veislė dažnai maišoma su kitomis rūšimis, tarptautinėmis - „Cabernet Sauvignon“, „Cabarnet Franc“, „Merlot“, „Syrah“ ir vietinėmis – „Canailo Nero“ , „Mammolo“, „Colorino“, „Ciliegiolo“ kitomis. „Sangiovese“ – pagrindinė „Chianti“ vyno žaliava.
Vitorio Mazetis (Vittorio Mazetti d’Alberis), „Marchesi Antinori S.r.L.“ vyninės Pietų ir Vidurio Europos regiono eksporto vadovas, pasakojo apie šeimos ekperimetus su „Sangiovese“. Gana ilgai Kjančio zonoje gaminamo vyno nepavyko subalansuoti ir, kol atrado gerą „Chanti“ variantą, jį maišė su kitomis veislėmis. Kaimyninių teritorijų vyndariai, nusižiūrėję į sėkmingą vyną, tai pat ėmė gaminti „Chanti“.
Taigi, kaip atsirado „Chanti“, kilusį iš Kjančio, nuo kitose Toskanos vietose pagaminto tokio pat pavadinimo vyno? Antinorių šeima vyną, gaminamą Kjančio srityje, vadina „Chianti Classico“, kitose vietose pagamintasis – tik „Chanti“. 73-us metus iš Kiantyje auginamo derliaus šeima gamino raudonąjį „Villa Antinori“, žinomiausią pasaulio „Chanti“. Apie 6000 ha užimančioje zonoje markizui priklauso 350 ha – 5% viso ploto. Dirvožemio, mikroklimato ir saulės derinys šioje zonoje itin geras, tačiau derliaus nuolat trūksta. Papraščiausia išeitis pritrūkus kokybiško derliaus butų apskritai nutraukti vyno gamybą. Kiti taip ir pasielgia. Antinoris, nenorėdamas prarasti pasaulyje įsitvirtinusio produkto, naujojo stiliaus „Chanti“ gamybai pradėjo naudoti derlių tik iš savo ūkių iš skirtingų Toskanos vietų.
Naująjį vyną šeima pavadino „Antinori Villa Antinori Toscana IGT “. Pakeitė ir jo sudėtį: anksčiau tai buvo 90% „Sangiovese“ ir 10 % „Caniolo“ veislių mišinys.
Dabar – 60 % „Sangiovese“ iš Kijančio zonos, 40 % „Cabernet Sauvignon“, „Merlot“, ir „Syrach“ mišinys. Vyno žinovai čia turėtų suklusti: „Syrach“ su „Sangiovese“ maišomas gana retai.
Beje, šių metų pavasarį Lietuvą pasiekęs „Villa Antinori“ – pirmasis naujojo stiliaus derliaus vynas, dar dviejų derlių vynas bręsta rūsiuose.
„Neaišku, kai su juo bus toliau“, - sako p. Mazetis, tačiau pataria šį vyną palaikyti ilgėliau. Jau vien todėl, kad pagamintas jis iš ilgai laikyti tinkamu veislių ir brandintas mažose statinėse. Geriausias dekados „Chianti Clasico“ , p. Vitonio manymu, - 1993-ųjų derliaus.
Ir viešbučiai, ir aliejus
Praleidęs Toskanoje tas kelias dienas, imi klimpti į šį „švelnaus klimato ir švelnių kalvų“ kraštą. Paskutinė diena Toskanoje. Iki priešpiečių reikia užmušti laiką. Vitorijus Mazetis sėdi kieme ant stalo, maskatuoja kojomis ir pasakoja apie Antinorio vyno ypatumus. Žvilgteli į laikrodį. Iš jo minos nesunku suprasti, kad laiko dar į valias, taigi kylame iš po apelsinmedžių pavėsio ir sukame aukštyn į kalvas. Visai greta Tignello vilos – aliejaus spaudykla (šeima spaudžia kelių rūšių aliejų – „Laudemio“ ir „Peppoli“). Aliejus gana aštrus, gali pagalvoti, kad senstelėjęs ir todėl karstelėjęs, tačiau iš tiesų jis šviežutėlis.
Į gretimo kalvos pietvakarinį šlaitą lipa Solaia (iš Italų k. išvertus - saulėtasis) vynuogynas. Nesunku įžiūrėti, kad žemė aplink medelius pabarstyta, mūsų supratimu, balta skalda. Tai marmuro duženos, pilamos po vynmedžiais, kad atspindėtų saulės šviesą. Taip greičiau subręsta vynuogės.
Nuo Santa Cristina iki Tignanello ūkių besidriekiantis Solana vynuogynas užima 1 ha. Paminėti jį reikia: „Wine Spectator“ (WS) 1997 – ųjų derliaus „Solaia“ išrinko geriausiu 2000–jų vynu. Tai buvo pirmasis (ir iki šiol vienintelis) Italų vynas, užėmęs pirmąją WS šimtuko vietą.
Gerokai aukščiau, ant kitos kalvos, stovi visiems norintiems atvira „Fonte‘de Medini“ vila. Ji – pusiaukelėje tarp Florencijos ir Sienos, abu miestus automobiliu galima pasiekti per pusvalandį. Istorinio interjero vila prašmatni – su baseinu, restoranu, konferencijų sale, teniso kortais ir kt. Virš jūros lygio pakilę nesame daug, apie 450 m, tačiau iš terasų ir kiemelių prieš akis veriasi kvapą gniaužiantis renesansinis kraštovaizdis. Ne veltui netoliese, apie 20 min. kelio nuo šios vietos, vilų įsigiję dainininkas Stingas, būrelis kitų įžymybių. Toskana dabar madinga.
Tose pačiose apylinkėse Antinorių šeima turi dar du nedidelius viešbutėliu – „Podere Vivaio“ bei „Podere Tignanello“, kuriuose galima apsistoti. Smagi detalė: visuose trijose vilose kambariai pavadinti vynuogių veislių vardais: „Trebbiano“, „Sangiovese“ir „Dolcetto“ ir pan. daugiau informacijos apie šias vilas galima rasti tinklapyje www.fontemedici.com
Iš banko - į restoraną
Vakarieniaujame Passignano kaime. Čia, aplink Badija ir Passignano vienuolyną (statytas 395 m. ir iki šiol veikia, pasakojama, jog 1587 m. jame gyveno Galilėjas Galilėjus). Vienuolyno rūsius markizo šeima nuomojasi vynui laikyti (juos už 10 eurų gali aplankyti kiekvienas).
Vienuolyno pašonėje – Antinorio vynų parduotuvė ir stilingas restoranėlis „Osteria di Passignano“. Vieta gana nuošali, „kažkur kaimelyje tarp kalnų“, tačiau apie 21 val. čia – nė vieno laisvo stalo. Restoranas garsėja savo virtuve, sąvade, kurį teko vartyti, tarp kelių tūkstančių maitinimo įstaigų, jis užima apie 600-ąją vietą. Italijoje tai daug reiškia.
Smagu buvo žiūrėti, kaip restorano šeimininkas prieina prie kiekvieno stalo, pašneka su svečiais, kartu renkasi vyno, pats atneša patiekalus ir nurenka lėkštes, stumdo stalelį ant kurio keliais aukštais rikiuojasi desertui skirti sūriai. Lietuvoje tokias vietas suskaičiuotum ant vienos rankos, ir tai – ne visų pirštų.
Pasirodo restorano savininkas seniau dirbo banke ir, norėdamas patenkinti savo gurmaniškus poreikius ar dėl kitų priežasčių, atidarė 4 stalų restoraną, kuriame triūsia vakarais pasibaigus „oficialiai darbo dienai“. Restoranėlis turėjo pasisekimą. Stefano Leone, „Marchesi Antinori E.r.L“ eksporto direktorius, jame sykį vakarieniavo su žmona bei jos viršininku. Marčelo Krinio (Marcelio Crini) virtuvė jiems padarė didžiulį įspūdį, ir, ne be p. Leone‘s „protekcijos“, p. Krinis atidarė restoraną Antinorių valdose.
Vakarienei baigiantis, p. Stefano, susižvalgęs su šeimininku, teiraujasi, kokio ypatingo vyno norėtumėt. Su juntamu intrigos niuansu siūlo „Bocca Di Lupo“ – vyno iš Apulijos, itališkojo „bato“ kulno ir užkulnio.
Tormaresca ūkis, kuriame gaminamas „Bocca Di Lupo“, įsikūręs 250 m. virš jūros lygio, Murge srityje. 100 ha, priklausančių ūkiui, užsodinti „Chardonnay“, „Aglianico“, „Cabernet Sauvignon“ veislėmis. Ūkyje gaminami „Negromaro – Cabernet“, „Shardonnay“, „Pietra Bianca“, „Maime“, „Torcicoda“, „Bocca Di Lupou“ vynas. Pastarasis, kurio ragaujame, - iš 90 % „Aglijanico“ ir 10% „Cabernet Sauvignon“.
Ant Antinorių šeimai priklausančio Tormaresca ūkio produkcijos užrašo „Antinori“ nerasi. Ponas Stefano, lukštendamas keptą karvelį, aiškina rinkodaros vingius: „tik Toskanoje pagamintą vyną šeima žymi savo vardu – jie nori, kad vynas būtų sėkmingai parduodamas dėl kokybės, o ne dėl vardo. Kita vertus, restorano svečias, pamatęs vyno sąraše dominuojantį Antinorio vyną, pradės juo bodėtis, todėl tame sąraše jis ras ir neva kito, ne markizo vyno“. Taisyklė galioja ir Vengrijoje bei Kalifornijoje, Napa slėnyje, šeimos gaminamiems vynams.
Baltųjų - pas kaimynus
Toskana – raudonojo vyno kraštas. Savo baltąjį Antinorių šeima gamina gretimame regione – Umbrijoje. Vykstame ten, į Della Sala pilį. Pilis statyta 1375 m., dabar ji yra viena iš Antinorių nuosavybių, kur šeima atvyksta švęsti Kalėdų ar atostogauti. Kelias į pilį kadaise buvo vienintelis šių apylinkių kelias, vedantis į Romą.
Paskutiniaisiais 30 m. Antinorių šeima (ir kiti garsūs Italijos vyno gamintojai) vadovaujasi ne tik kiekybės kriterijais (nors iki šiol Italija – didžiausia vyno eksportuotoja pasaulyje, o „Antinori“ vyninė pagamina 10 ml butelių per metus). Pagaliau jie suprato, jog Italija turi tokį pat potencialą gaminti kokybišką vyną, kokį Prancūzija gamina gerus 200 m. Tipiškas naujo požiūrio pavyzdys „Pervaro Della Sala Umbria“ iš „Chardonnay“, netipiškos Orvieto vynuogynų vynų vynuogės, ir „Greschetto“ veislių. Būtent pastaroji, vietinė veislė suteikia vynui itališką akcentą.
Pilyje, be kitų vynų, ragaujame „Muffato“ – su pyragu ir šviežiu ožkos sūriu, gamintu taip pat šiame ūkyje. „Muffato“ – puikus, italai turi saldaus vyno gamybos tradicijas, bet jų saldieji niekad nebuvo tokie žymūs, kaip „Sauternes“ tipo prancūziškas vynas.
„Muffato“ pavadinimas kilęs iš pelėsio „Mufa nobile“ vardo, o kad nebūtų painiojamas su prancūziškuoju, vynas taip ir vadinamas.
Eksperimentuoji – mokaisi
Arčiausiai Viduržiemio jūros (už 4 km) esantis Antinorio ūkis – Tenuta Guado Alytus Tasso (išvertus – barsuko brąsta) DOC kategorijos Bolgheri vietovėje. Elegantiškas ūkis, kuriame gaminama garsioji „Sassicala“ ir kitos prašmatnios vyno rūšys, per metus – iki 250000 butelių iš hektaro – 42 hektolitrai. Šiame ūkyje, kaip ir kitose markizo Antinorio valdose, daug eksperimentuojama: vynas laikomas mažuose induose, po 30-50 hektolitrų, tai ieškoma geriausio varianto. Būtent šiame ūkyje įrengtas „paskutinis mados šauksmas“ – gravity flow įranga, kuri leidžia vynui bėgti iš indo į indą vien tik dėl žemės traukos. Kaip kiekvienas virtuvės šefas mėgsta skirtingus prieskonius, taip ir čia – to paties derliaus vynas laikomas skirtingo ąžuolo statinėse.
„Tignanello vynuogynus šeima per 250 m. spėjo gerai pažinti, o čia jie tyrinėja, eksperimentuoja. Ir viskas visada kitaip“, - sako p. Vitonio. Apskritai šeima labai daug investuoja į tyrimus: vynuogių veislių, dirvožemių, jų atitikimų vienas kito požiūriu ir pan. Vienas iš eksperimentinių ūkių – Badia.
„Badia ūkis – mūsų „Sangiovese“ gimnazija. Daugiausia supratome apie šią veislę Badia vynuogyne, - sako p. Vitonio. –„Anksčiau manėme, kad pagrindinis darbas rūsyje. Tačiau jei derlius blogas, jo kokybės joks rūsys nepakeis. Pagrindinis vyndario darbas - laukuose.“
„Vyriausiasis gamybos direktorius“, p. Dievas, tądien atsiuntė prastą orą, bet vis tiek lauko keliuku dardame miškelio link. Kelio gale – Pjiero Antinorio brolio Liudviko buvęs ūkis, kurį pastarasis pardavė Amerikos vyndariui Robertui Mondaviui (rimti vyno gamintojai mėgsta Toskaną).
Ponas Vitorio tarsi iškrėtęs išdaigą, rodo – 40 ha aptvertame miške, ąžuolyne, ganosi senovinės veislės kiaulių banda – Antinorio kumpiams gaminti. Kiaulės, sakoma, jog tai – kiaulės ir šerno hibridas, juodos, su baltomis „apykaklėmis“, vadinasi Cinta Sienese. Išvertus į lietuvių kalbą Sienos diržas.
Žemės – daugiau, vyno - tiek pat
Anksčiau vyno gamyba Italijoje buvo fragmentiškesnė – vyndariams trūko tai rūsių, tai žemių, tai derliaus, o dažnas verslą suprato primityviai: kuo daugiau vyno, tuo daugiau pinigų.
Didelius vyno kiekius maišymo meistrais vadinami florentiečiai gaudavo gamindami maišytus vynus. Vyno buvo daug, tačiau ne tokio įvairaus ir ne išsiskiriančio individualumu. Turėdama ne daug žemių Antinorių šeima taip pat juos maišė.
Prieš kelis dešimtmečius šeima ėmė keisti strategiją ir taktiką: užuot pardavinėją vyną pagamintą iš kituose ūkiuose supirkto derliaus, jie tapo vieni iš didžiausių vynuogyno savininkų Europoje. 1985 m. jie turėjo 300 ha, dabar apie 2000 ha vynuogynų. Tačiau vyno markizas pagamina beveik tokį pat kiekį ir beveik visą – iš savo žemių.
„Būtent maži vynuogynai leidžia gaminti individualų vyną“, - tikina p. Vitonio. Pasak jo, individualumas yra viena iš didžiausių Antinorių šeimos siekiamybių.
„Žmonės sako, kad vynas iš to paties krašto panašus. Tačiau mums svarbu, kad atkimšę vyno butelį, jie sakytų ne „o, tai itališkas vynas“ ir ne „tai Antinori“ vynas, o pajustų, kokiame ūkyje tas vynas pagamintas“.
Beatričė Laurinavičienė iš Toskanos
„VŽ Savaitgalis“ informacija
