Senovės Egipto vynai (1)

Vis dėlto Herodotas klydo. Senovės egiptiečiai ne tik augino vynuogynus. Tai buvo viena iš pagrindinių augalinių kultūrų, auginamų krašte, išsidriekusiame prie Nilo krantų.

Galimas dalykas, jog aprašydamas senovės egiptiečius, kurie gamino ir pasimėgaudami gėrė alų (vyną iš miežių, kaip pats jį apibūdino), jis turėjo omeny Aukštutinio Egipto gyventojus. Šiame krašte trūko vynuogių, todėl labiau paplitęs buvo alus. Žemutinėje Egipto dalyje buvo visiškai kitokia situacija – šis kraštas, o tiksliau – jo dalis, gulinti Nilo deltoje, auginimo technikos ir vyno gamybos srityje pasiekė išties aukštą lygį.

Apie to meto vyną daugiausia žinių suteikia piramidės. Jose randama ne tik freskų, įvairių piešinių, ne tik amforų, ąsočių ir kitokių indų, skirtų vyno saugojimui ir gėrimui, bet ir pačių vynuogių, jų sėklų, rečiau vynuogių lapų. Mokslininkams tai suteikia daugiau žinių apie tuo metu augintas vynuogių rūšis. Įdomiausia, jog visos rastos vynuogės priklausė vynuogių rūšims, kurios brandina juodus, gana didelius vaisius. Lorentas aprašė XII dinastijai priklausančioje kapavietėje rastas vynuoges – net ir po daugkartinio džiovinimo jų vaisiai buvo 16-17 mm ilgio, 10-11 mm pločio ir turėjo tris arba keturias nemažas, apie 7 mm ilgio sėklas. Šios vynuogės puikiai išlaikė saldų skonį.

Tipinis egiptiečių vynuogynas buvo prie namų plytėjusio daržo centre. Vynuogyną, atitvertą nuo kitos daržo dalies aukšto mūro siena, sudarė alėjų sistema. Čia buvo galima ramiai vaikščioti ir atsikvėpti pavėsyje, pasislėpti nuo kaitrios saulės. Augalai dažniausiai buvo išsidriekę ant medinių konstrukcijų, sudarančių tunelius.

Daržo teritorijoje taip pat neišvengiamai buvo ir vandens telkiniai, skirti augalų laistymui. Kitaip tokiame kaitriame klimate nebūtų įmanoma užauginti vynuogių.

Deja, sausra nebuvo vienintelis vyndarių rūpestis. Labiausiai bijota skėrių. Na, o jei laimė nusišypsodavo, ir pavykdavo išvengti šio kenkėjo, prieš pat derliaus nuėmimą tekdavo saugoti vynuogynus nuo paukščių antpuolių.

Derliaus sunokdavo epiphi mėnesį, atitinkantį dabartinio kalendoriaus birželio ir liepos sankirtą. Vynuogės buvo renkamos į pintus arba (dažniau) iš medinių lentelių pagamitus krepšius, kurie panašūs net ir į šiais laikais kai kuriuose Europos užkampiuose naudojamus krepšius.

Nesunku įsivaizduoti vynuogių plantacijose dirbančius vergus, juk tai buvo įprasta to meto visuomenės hierarchijai. Jie atlikdavo beveik visus darbus. Dažnai aptinkamos freskos ir piešiniai, vaizduojantys vergus, ant pečių, ant galvos arba lazda nešančius vynuogių derlių. Tai buvo ne vienintelė jų funkcija, bet apie tai vėliau.

Elena Germanovič
Šaltinis: kurdesz.pl
Nuotrauka: interneto archyvo
Meniu.lt informacija