Atsipalaiduokite ir mėgaukitės alumi. „Prospect of Whitby“ („Vitbio vaizdas“) – seniausioje Temzės paupio aludėje, veikiančioje nuo 1543 m., niekas nebuvo pakartas. Ešafotas – grynai simbolinis. Į šią Vepingo užeigą londoniečiai plūdo šimtais pažiūrėti korimų gretimame Briuhauso Leino „Egzekucijų doke“, kuriame stovėjo trečios pagal naudojimo intensyvumą Londono kartuvės.
Čia 1701 m. škotų renegatas jūrų kapitonas Viljamas Kidas, parvežtas iš Bostono, kad stotų prieš teismą už nužudymus ir piratavimą, patyrė ilgąjį krytį pasitikdamas savo kūrėją. Po to jo kūnas buvo pririštas prie upės šlaito, kad jį nuskalautų trijų potvynių vanduo.
Šios užeigos kaip kontrabandininkų, avantiūristų ir niekdarių prieglaudos reputacija buvo tokia prasta, kad iki 1790 m. ji buvo vadinama „Šėtono užeiga“. Dažnas jos svečias buvo „Kruvinuoju teismu“ liūdnai pagarsėjęs teisėjas Džefrisas, kuris 1685 m. po Monmauto hercogo sukilimo prieš Džeimsą II nuslopinimo 200 žmonių nuteisė myriop, 800 – ištremti, o daugelį kitų – nuplakti ir įkalinti. Londone vykdydamas teisingumą, teisėjas, stebėdamas savo nuteistųjų egzekuciją, užvis labiausiai mėgo užsisakyti tuziną austrių ir didelį dubenį keptos paukštienos.
Kitas lankytojas buvo metraštininkas Samuelis Pepisas (1633-1701), tikriausiai ateidavęs paskanauti savo mėgstamo maisto – „geros veršiuko galvos, išvirtos su kukuliais, pyrago, vaisių, sūrio ir gausybės įvairiausio vyno“.
Užeigoje lankėsi ir pirmojo anglų kalbos žodyno sudarytojas daktaras Samuelis Džonsonas (1709-1784), tapytojai Džozefas Melardas Terneris (1775-1851) ir Džeimsas Vistleris (1834-1903) bei rašytojas Čarlzas Dikensas (1812-1870).
Šiandien užeiga daugiausia pritraukia savininkų prabangių namų ir butų, kurių pridygo šioje Londono dokų dalyje bei aplink juos buvusių senųjų prieskonių, romo ir tabako sandėlių vietoj.
Turtingą aludės praeitį pajusite vos žengę ant pailgo baro akmeninių plokščių. Pasukę kairėn, atsidursite patalpoje su nušveistais stalais, plikomis grindlentėmis ir plačiu langu, pro kurį atsiveria panoraminis vaizdas į Temzę. Šiltomis dienomis smagu paupio sode su gluosniu, o jei norėsite truputį priartėti prie istorijos, pasiimkite gėrimą į mažąją lauko terasą ir gurkšnokite kartuvių šešėlyje...
Daktaras Samuelis Džonsonas turėjo pamėgtą užeigą „Ye Olde Cheshire Cheese“ („Senasis Češiro sūris“) šalia Flitstrito. Jo namas, atviras lankytojams, stovi netoliese. Beveik nematoma iš intensyvios Flitstrito arterijos, kažkada buvusi Britanijos nacionalinių laikraščių namais, užeiga užima didelį pastatą, statytą dar 1538 m. Jos svetingumo tradicija – dar senesnė. Dalyje šios vietovės XIII a. veikė karmelitų vienuolyno svečių namai. Jų pamatai tebestūkso po vis dar naudojamais barais rūsiuose.
Įženkite pro siaurą „Vyno kiemo“ įėjimą ir iškart nusikelsite į praeitį. Jaukiame dr. Džonsono bare žioruoja židinio anglys, žiežirbos kyla į kaminą, o ant amžių nutamsintų paneliuotų sienų šilta šviesa meta neramius šešėlius. Ant nušveistų plikų grindlenčių pabarstyta šviežių pjuvenų.
Būrelis nuolatinių lankytojų su pintomis rankose aptarinėja dienos įvykius. Pokšteli šviesos blyksnis, bet grupelės tai nesutrikdo – jų nuotraukos tikriausiai jau yra daugelyje brangių fotografijos albumų visuose žemynuose.
Ši užeiga iš visų Londono istorinių nakvynės namų yra labiausiai turistų lankoma. Ilgamečiai jos darbuotojai visada gali surengti ekskursiją ar atsakyti į klausimus.
Žvilgtelėkite į „Chop“ kambarį. Norėdami pavakarieniauti, vietas turėsite užsisakyti gerokai iš anksto. Čia lankydavosi dr. Samuelis Džonsonas, Oliveris Goldsmitas (1728-1774) ir Čarlzas Dikensas. Vis dar naudojamas ilgas ąžuolinis stalas, prie kurio jie sėdėdavo.
Šalia durų, stikliniame narve – Polės, pilkosios Afrikos papūgos, iškamša. Dabar ji tyli, bet akutėse tebeblizga išdaiga. Užeiga keturiasdešimt metų buvo jos namais, o jos riksmai aidėdavo dvidešimčia kalbų. 1926 m. papūgai nudvėsus „nuo astmos ir besivystančio plaučių uždegimo“, šią žinią paskelbė BBC radijas, o nekrologą išspausdino daugiau kaip 200 laikraščių Britanijoje ir visame pasaulyje.
Autobusas į vakarus nuo Flitstrito praveš jus per Oldvičą į Strendą. Bedfordstritu pėsčiomis pasiekę Gerikstritą, dairykitės Rouzstrito. Vasaros vakare, lankytojams netelpant į pirmo aukšto barą, be vargo pastebėsite „Lamb and Flag“ („Ėriuką ir vėliavą“).
Lyginant su „Prospect“ ir „Cheese“, „Lamb“ tėra jauniklis, kuriam vos 300 metų. Tačiau tai – vienintelis išlikęs medžiu apkaltas Tiudorų epochos pastatas Londono Vest Ende. Čarlzas Dikensas taip pat buvo jo svečias. Iš tikrųjų tai beveik pačioje Londono teatrų rajono širdyje veikianti aludė, ypač daug nuolatinių lankytojų sulaukianti pietų ir vakarienės metu. Jos praeitis taip pat įspūdinga. Patalpa antrame aukšte, kurioje dabar vakarieniaujama, kažkada buvo kumštynių arena. Daugelį metų įstaiga garsėjo „Kraujo kibiro“ vardu.
1679 m. poetą ir dramaturgą Džoną Draideną Rouzstrite užpuolė trys vėzdais apsiginklavę vyrai, kurie jį išvadino paleistuvės sūnumi ir kone mirtinai sumušė. Beveik nekyla abejonių, kad užpulti jį liepė Luiza, Karolio II meilužė. Apie pastarąjį Draidenas buvo prikūręs nešvankių eilių ir paskvilių.
Jus traukia „aktorių, juokdarių, puošeivų, dainuojančių ir šokančių mergelių, pilvo šokėjų, šarlatanų, kerėtojų, lupikautojų, magų, nakties klajoklių, mimų, elgetų ir pokštininkų“ draugija?
XII a. Londono svečiams būdavo išduodama, kad būtent tai jie ras Londono tiltu perėję per Temzę į Sautvorką. Šis rajonas neįėjo į Londono miesto jurisdikciją ir pasižymėjo tam tikra spalvinga reputacija.
Ilgus amžius šis tiltas buvo vienintelė miesto jungtis su priešinga Temzės puse. Sautvorko pusėje buvo pristatyta užeigų, skirtų aptarnauti vis daugiau žmonių, prekybos reikalais atvykdavusių į miestą iš pietinių Anglijos grafysčių ir Europos žemyno.
Viena iš jų buvo „The Tabard“ („Apsiaustas“), nuo kurios Čoserio piligrimai pradėjo savo kelionę į Kenterberį. Vėliau ji pakeitė pavadinimą į „The Talbot“. Kita vadinosi „The George“. 1598 m. pirmąkart ji buvo paminėta Džono Stou „Londono apžvalgoje“.
Daugiau kaip prieš šimtmetį „The Talbot“ buvo nugriauta, bet „The George“ tebegyvuoja saugoma Nacionalinio paminklų saugos fondo. Tai vienintelė Londone išlikusi galerinio tipo keliautojų užeiga.
Č. Dikensas ją irgi žinojo. Vaikystėje jis kiekvieną sekmadienį eidavo pro ją iš Kemdeno šiauriniame Londone aplankyti savo tėvo netoliese buvusiame Merselsio skolininkų kalėjime. Vėliau savo knygoje „Mažoji Dorita“ jis parašys: „Tipas eina į „The George“ rašyti išmaldos prašymų“. Beveik neabejotina, kad vienas iš jos lankytojų buvo ir Šekspyras – šalia buvo įsikūręs senasis „Globe on Bankside“ teatras. Ir Vinstonas Čerčilis mėgdavo čia vakarieniauti. Jis atsinešdavo savo išlaikyto portveino, o administracija už šią privilegiją iš jo imdavo vieną šilingą ir šešis pensus (septynis su puse penso) kaip atkimšimo mokestį.
Pilvo šokėją ar kerėtoją sunkiai rastumėte šiandieniniam Sautvorke, tačiau vos prisėsite viename iš pirmo aukšto barų, kol į aludę dar neprigužėjo vakarą pradedančių gėrovų, galėsite įsivaizduoti arklių kanopų ir geležimi kaustytų ratų bildesį, pašto karietai pajudant iš akmenimis grįsto kiemo kelionėn į Braitoną,...
Gal norite išgerti užmiestyje? Tada – į šiaurę, į Hempstedą. Jo erdviose lygumose, toli nuo miesto karštligės ir judėjimo londoniečiai vedžioja šunis ir prižiūri žaidžiančius vaikus.
Kur daugiau nueiti po pasivaikščiojimo gryname ore, jei ne į „Spaniards Inn“ (“Ispanų užeigą“), baltomis lentelėmis apkaltą XVI a. pastatą, skirtą ispanų ambasadoriaus prie karaliaus Džeimso I dvaro rezidencijai?
Manoma, kad čia, tykodamas ir apiplėšinėdamas nieko neįtariančius keliautojus, gyveno liūdnai pagarsėjęs kelių plėšikas Dikas Terpinas. Jo vardu pavadintas baras, kur puikuojasi jo pistoletai ir muškietos sviedinys, kurį jis iššovęs sulaikė karališkojo pašto karietą.
Tačiau turbūt geriausia tiesiog mėgautis ankštų ąžuolu iškaltų kambarių balkinių lubų skleidžiama dvasia ir pernelyg nesigilinti į užeigos sąsajas su kelių plėšiku. Tiesą sakant, 1739 m Terpinas, būdamas 33 m. amžiaus, buvo suimtas ir pasiųstas myriop, taigi „Spaniards“ dar netapus užeiga.
Tai kas gi čia gerdavo? Poetai Šelis, Kytsas, Baironas ir, atspėjote, Čarlzas Dikensas. Kerinčio sodo vaizdą jis panaudojo „Pikviko užrašuose“, ponios Bardel suėmimo scenoje!
Turint galvoje aludžių skaičių – 5245, Londono svečiams tikrai yra iš ko pasirinkti. Visos jos – šio didžiulio miesto socialinio gyvenimo dalis. Anot seno priežodžio, „Londono istorija – tai jo užeigų istorija. Pažinti viena reiškia pažinti kita“. Ir, kaip būtų galėjęs pajuokauti teisėjas Džefrisas, tai yra puikios vietos tysojimui.
Vertė Gediminas Pateckas
