Ar nacionaliniai lietuviški patiekalai – tikrai nacionaliniai?
Kai kur teigiama, kad cepelinai ir kugelis yra nacionaliniai lietuvių patiekalai. Tiesa ta, kad bulvės į Lietuvą atkeliavo tik 19 amžiuje, o iki tol dvariškiai ant savo stalo dėdavo žvėrienos valgius, daug prieskoningo maisto ir naminį midų. Lietuviškos virtuvės istorija yra įvairi: nuo viduramžių aukštuomenės valgymo papročių ir paprastų valstiečių grūdinių patiekalų iki šių dienų tradicijų, perimtų iš kitų šalių. Tačiau ar tradicinis maistas tikrai yra nacionalinis?
Nacionalinio patiekalo apibrėžimas
Pasaulio virtuvės yra persipynusios. Keliaudami žmonės atsineša savo mitybos įpročius ir valgius, kurie kartais prigyja ir tampa tokie populiarūs, kad juos imama vadinti nacionaliniais.
Kada patiekalą galime išties vadinti nacionaliniu?
Pagalvoję apie bet kokią šalį, dažniausiai jai priskiriame tam tikrą virtuvę ir skonio ypatybes, tačiau tikrai nacionalinis maistas turėtų būti:
- siejamas su šalies tradicijomis
- minimas senovės rašytiniuose šaltiniuose
- pagrindiniai jo ingredientai randami (gaminami) toje šalyje, kuriai teigiama priklauso nacionalinis patiekalas
- populiarus šalyje ir visuotinai žinomas
- autentiškas
Kulinarija yra dinamiška. Dažnai įvairiose šalyse to paties patiekalo receptai gali skirtis ir net tapti autentiški, tačiau ar dėl to visus tradicinius patiekalus galime vadinti nacionaliniais?
Tradiciniai, bet iš svetur
Kaip aptarėme, nacionalinis patiekalas turi turėti ilgametę istoriją, o jo ingredientai turėtų būti vietiniai, randami natūralioje šalies floroje ir faunoje. Kaip gi tuomet tie valgiai, kurie yra populiarūs, gaminami iš kartos į kartą, tačiau atkeliavę iš svečių šalių? Net ir tuomet, kai įvairūs šaltiniai teigia patiekalą esant nacionalinį, tikrąjį autentiškumą galima pamėginti nustatyti apžvelgus virtuvės istoriją.
Trumpa cepelinų istorija
Bulvės į Lietuvą atkeliavo 19 a., tačiau jų auginimas išpopuliarėjo tik tarpukario laikotarpiu. Jokių bulvinių patiekalų Lietuvoje nebuvo gaminta iki pat 20-ojo amžiaus., kai tuo tarpu Vokietijoje bulviniai didžkukuliai buvo žinomi jau apie 150 metų. Į Lietuvą didžkukuliai ir atkeliavo iš šios šalies per žydus ir vokiškąją Mažąją Lietuvą. Vienas pirmųjų cepelinų receptų Lietuvoje buvo aprašytas 1936-iais metais. Nors cepelinai yra įsišakniję lietuviškoje virtuvėje, tai nėra nacionalinis patiekalas.
Vėdarai
Kaip ir cepelinai, bulviniai vėdarai Lietuvoje išpopuliarėjo per žydus. Tai sotus, daug energijos suteikiantis maistas, prie kurio lietuviški skrandžiai lengvai priprato. Kadangi bulvės buvo ne tik pigus, bet ir kaloringas maisto produktas, bulvių patiekalai 20 amžiaus pradžioje buvo laikomi prastuomenės valgiu. Nors bulviniai vėdarai yra visuotinai žinomas patiekalas, tai nėra autentiškas lietuviškas maistas.
Populiarioji „baltoji“ mišrainė
„Baltoji“ mišrainė dar yra vadinama „rusiškomis“ salotomis, mat apie 1970-uosius šefas Liusjenas Olivjė savo restorane „Ermitažas“ sumanė sukurti salotas kilmingiems Rusijos ponams, kurie vertino prancūzišką virtuvę. Į patiekalą jis įdėjo pačius prabrangiausius ingredientus: jūros gėrybes, žvėrieną, jaučio liežuvį ir paukštieną – fazano bei kurapkos mėsą. Šalia to Olivjė dar dėdavo smulkiai supjaustytą virtą kiaušinį, bulves ir marinuotas daržoves. Įdomu tai, kad Šefas Olivjė niekada neišdavė salotų padažo sudėties ir po jo mirties išpopuliarėjo įvairios mišrainės recepto variacijos. „Rusiškos“ arba „Olivjė“ salotos dabar yra gaminamos daugybėje šalių, o tarp jų ir Lietuvoje.
Šakotis
Tai tradicinis konditerijos gaminys Lietuvoje, tačiau jis yra kepamas beveik visoje Europoje jau nuo pat viduramžių. Šakočio pavadinimą sugalvojo lietuviai, žinoma, dėl išvaizdos, tačiau pats kepimo metodas į Lietuvą atkeliavo iš Vokietijos, kur taip pat gaminamas desertas yra vadinamas Baumkuchen, iš vokiečių kalbos tai reiškia medis-tortas.
Lietuviški patiekalai
Tuomet kyla klausimas, o kurie gi patiekalai yra išties lietuviški? Žvelgiant į istoriją, kaimiškoji lietuvių virtuvė buvo gana paprasta: tai įvairūs kruopų valgiai, mėsos šiupiniai. Bajorai ir dvariškiai valgė žvėrieną, konservuotas daržoves, o desertui – obuolių sūrį, kurio seniausias receptas buvo aprašytas dar 17 amžiuje. Šiais laikais Europos Sąjunga nacionalinius lietuvių valgius (ir gėrimus) yra įtraukusi į garantuotų tradicinių gaminių sąrašą. Į jį pateko skilandis, sūris „Liliputas“, „Daujėnų“ naminė duona, žemaitiškas kastinys, „Stakliškių“ midus, lietuviškas varškės sūris.
Tradiciniai – ne visada nacionaliniai
Net ir iš kartos į kartą perduodami receptai nebūtinai yra nacionaliniai. Kartais jie prigyja iš kitų šalių, kurių tradicijos persipina tarpusavyje. Kai kuriuos patiekalus tautos patobulina savaip, keičia jų sudėtį ir pateikimą. Galbūt, bėgant metams išvysime naujų nacionalinių patiekalų, kurie bus aprašyti istorijoje. O dabar, linkime skanių lietuviškų ir nelietuviškų vaišių Jums!
Monika Ditkevičiūtė @meniu.lt
