Senegalas – kulinariniu požiūriu įdomi Afrikos šalis, nes čia susipina įvairios maisto gaminimo tradicijos: vietinių gyventojų, aplinkinių šalių (Mauritanijos, Maroko), islamą čia atnešusių arabų bei ilgą laiką šalį valdžiusių prancūzų įtaka. Produktų pasirinkimą diktuoja geografija – nederlingoje žemėje daugiausia auga krakmolingi šakniavaisiai, gerai dera žemės riešutai (pagrindinis Senegalo žemdirbystės produktas), šalies pietuose – kokoso palmės, patiekalų skonį paįvairina aštrūs prieskoniai, o Atlanto vandenynas dovanoja daug jūrų gėrybių – mėgstantys žuvį Senegale bus pamaloninti. Beje, čia valgomos ne tik žuvys ir krevetės bei austrės, bet ir kiti jūrų gyviai, pavyzdžiui, jūros ežiai. Šalį ilgai valdžiusių prancūzų dėka senegaliečiai pamėgo duoną ir pieno produktus, o globalizacija, deja, išpopuliarino greitąjį maistą, todėl mėsainiai ir picos taip pat rado kelią į šalies virtuvę. Vis dėlto įdomiau pažvelgti, kokie yra tradiciniai senegaliečių receptai.
Labai apibendrintai būtų galima sakyti, jog senegaliečių mėgiamiausias ir plačiausiai paplitęs patiekalas yra troškinys, tačiau troškinio variacijų yra gausybė - naudojami patys įvairiausi ingredientai ir prieskoniai. Bazinis receptas - kokios nors kruopos (ryžiai, kuskusas, soros ir pan.), mėsa arba žuvis,ir kokios tik norite daržovės bei prieskoniai - čia leidžiama pasireikšti šefo fantazijai. Štai keletas populiariausių senegalietiškų troškinių:
Thieboudienne - išvertus pažodžiui, tai reikštų tiesiog „žuvis su ryžiais”. Senegalas turi ilgą Atlanto vandenyno pakrantę, natūralu, kad čia valgoma daug žuvies, todėl toks nacionalinis patiekalas nestebina. Žuvis pamarinuojama citrinų sultyse su žolelėmis (būtinai – su petražolėmis, kiti prieskoniai gali keistis), smulkintais česnakais ir svogūnais, lėtai troškinama pomidorų padaže su įvairiausiomis daržovėmis ( kopūstais, morkomis, baklažanais – tinka viskas), galiausiai įmaišoma ryžių, ir štai - thiéboudienne paruoštas. Pigus, sotus, universalus patiekalas, valgomas ir pietums ir vakarienei. Sakoma, kad toks valgis atsirado Sent Luiso mieste, ir vėliau paplito visoje šalyje. Senegaliečiai sutaria, kad skaniausias – namuose gamintas thiéboudienne, kurį kiekviena šeimininė pagardina savais slaptais ingredientais.
Thiebou yapp - labai panašus į , tik vietoje žuvies naudojama mėsa. Ji gali būti bet kokia, tik ne kiauliena – Senegalas yra daugiausia musulmoniška šalis ir kiauliena čia maistui nevartojama. Gaminant thiebou yapp taip pat leidžiamos įvairios improvizacijos, taigi skonis gali kaskart būti kitoks. Greito maisto įstaigose ar tinklams priklausančiuose restoranuose taikomas bendrinis receptas, o mažose užkandinėse ar šeimos restoranėliuose galima rasti labai gardžių improvizacijų, kartais thiebou yapp lėkštė tekainuoja 2,5 – 3 Eur.
Thiébou guerté - reiškia ryžius su žemės riešutais. Kartais šis patiekalas dar vadinamas mafé. Tai - dar vienas troškinys, kurio svarbus ingredientas – žemės riešutų padažas. Bazinis receptas toks pat, kaip visų troškinių – mėsa su įvairiomis daržovėmis ir ryžiais, tačiau dar įmaišoma žemės riešutų sviesto. Troškinama lėtai, kol visi ingredientai persigeria riešutų skonio ir aromato. Šis patiekalas nekasdienis, dažniausiai gaminamas per šventes ar ypatingomis progomis. Beje, žemės riešutai – vienas svarbiausių Senegalo žemės ūkio produktų, jų ir suvartojama, ir eksportuojama labai daug. Moterys skrudina žemės riešutus tiesiog gatvėse ir pakelėse ir pardavinėja įvairaus dydžio maišeliuose, alkanam senegaliečiui tai –patogiausias greitas užkandis. Žemės riešutai valgomis ir sūdyti, ir saldinti, ir paskaninti aštriais prieskoniais.
Fataya – riebaluose virti pyragėliai su įvairiais įdarais. Paprastai valgomi kaip užkandis. Įdaras gali būti mėsa su aštriais prieskoniais, smulkinti virti kiaušiniai, rečiau – daržovės. Šie pyragėliai – aštrūs ir riebūs, galbūt jų daug suvalgyti nepavyks, tačiau paragauti visai įdomu. Beje, senegaliečių gatvės maistas dažniausiai ir bus riebus ir aštrus – be fataya, dar mėgstamos spurgos (beignets) arba azijietiškas greitas maistas – riebaluose kepti kiniški „spring rolls”.
Prancūziški kepiniai – ryškiausias ilgą laiką Senegalą valdžiusių prancūzų kulinarinis palikimas – kepiniai, nuo duonos iki saldžių bandelių. Tradiciškai Afrikoje kvietinių miltų kepiniai nėra labai įprasti, tačiau Senegale, ypač Dakare, netrūksta boulangeries (pranc. kepyklėlės), kuriose puikuojasi prancūziškos bagetės, kruasanai, bandelės su džemu, kišai, tarteletės ir kiti tipiški prancūziški kepiniai. Dabar tokie kepiniai – neatsiejama senegalietiškos virtuvės dalis, o skoniu jie nenusileidžia gaminamiems Prancūzijoje.
Ndambé – aštrus pupų arba lęšių troškinys, dažniausiai su juo gaminami sumuštiniai – tokio troškinio pripildyta perpjauta bagetė – įprastas pusryčių valgis arba bet kuriam dienos metui tinkantis greitas užkandis, pardavinėjamas visur gatvėse.
Kuskusas su jogurtu – kitas labai mėgiamas užkandis, tai gali būti ir pusryčiai, ir pietūs, ir vakarienė. Virtos kuskuso arba sorų kruopos užpilamos jogurtu, toks mišinys pasaldinamas cukrumi, ir gauta tiršta „sriuba” valgoma bet kuriuo paros metu.
Thiof – ešerinių šeimos žuvis, paprastai kepama grilyje įdaryta daržovėmis ir prieskoniais, laikoma delikatesu. Su ja gali būti gaminamas ir šventinis thiéboudienne.
Bissap - rūgštokas, ryškiai raudonos spalvos gaivusis gėrimas. Senegale pagrindinė religija - islamas, todėl alkoholis čia nėra populiarus. Susisirinkę pabūti drauge, draugai ar šeimos nariai gurkšnoja silpną, saldžią tirpią kavą (karaliauja „Nescafe”) arba bissap, kuris gaminamas iš kinrožės žiedų, kartais dar pagardinamas mėtų lapeliais ar apelsinų žievelėmis.
Tai – keletas įmantresnių patiekalų, tačiau skurdūs ir taupūs senegaliečiai, kaip ir kitų neturtingų Afrikos šalių gyventojai, maistui naudoja viską, ką gali – kasa vietinių dykumoje augančių augalų šaknis – kasavą ir jamsą, maistui naudoja įvairas valgomas žoleles, baobabo medžio vaisius ir sėklas, o šalies pietuose augantys mangai ne tik duoda gausų derlių, bet ir, sakoma, yra skaniausi visoje Vakarų Afrikoje!
